Konferencija

Sunkmetis apnuogino mumyse moralinį susvetimėjimą ir vienišumą

Endriejave vykusioje konferencijoje, skirtoje Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimui, Lietuvos Vyskupų Konferencijos Generalinio sekretoriaus padėjėjas Ričardas Doveika savo kalboje tarytum suvienijo pranešėjų ir visų konferencijos dalyvių mintis apie tai, kokius istorinius vingius teko įveikti mūsų katalikiškai šaliai ir kokie šiandien esame mes, jos žmonės.

Kunigas Ričardas Doveika kalbėjo paskutinis, taip buvo numatyta konferencijos programoje. Suprantama, iš ko gi kito, jei ne iš bene populiariausio šiandien šalyje dvasininko tikėtis tiesos, vilties ir meilės žodžių. Šiame straipsnyje bandžiau pateikti gerbiamo kunigo išsakytas mintis apie mūsų visuomenę, jos vertybes ir paklydimus šiuo neramiu laikmečiu.

Krikščioniškoji žinia

Pradžioje kunigas paprašė salėje esančių pasižiūrėti vienas į kitą: kas tu man esi? Esi žmogus, ateinantis nuo Dievo, kad abu kažką sukurtume, atneštume po mažą grūdą, po trupinėlį, taptume stipria jėga krikščioniškoje bendrystėje. Sunkmečio akivaizdoje bažnyčia atveria mums Dievo malonę.

– Krikščionybė remiasi bendruomene, – kalbėjo R. Doveika, – o bendruomenės nėra be buvimo kartu, be rūpinimosi vienas kitu ir be krikščioniškosios meilės. Dalinimasis viskuo, ką turime, – tai ir yra kelias prie Dievo.

Dvasininko žodžiais, ši konferencija sutelkia Endriejavo bendruomenę ne tik Lietuvos istorinei sukakčiai paminėti, bet kartu apmąstyti, ką aš mažas galiu padaryti dėl kitų ir dėl savo šalies, taip pat susitelkti ir atsigręžti į savąsias istorines šaknis, kultūrą, atmintį.

Lietuva šį tūkstantmetį įėjo į krikščioniškąjį pasaulį ir pati jį praturtino. Ir dabar tautai tenka ta pati misija – būti žinia ir ženklu tai pačiai Europai, jog esame žemė, kuri apsigynė nuo smurto ir daugelio nelaimių, išsaugojo savo kultūrinę erdvę, papročius, senąsias tradicijas.

– Dabar į bažnyčią ateinama ne tik dėl maldos, – akcentavo dvasininkas, – ir ne dėl protesto, kaip sovietmečiu. Žmonės turi troškulį pažinti, nes evangelijos žinia – ir religinė, ir kultūrinė, ir tautinė, ir laisvės žinia – išsaugojo visa, kas tikra.

Nyksta šeimos ryšiai ir santuoka

Šis reiškinys ypač jaudina šiuolaikinę visuomenę, taip pat ir dvasininkiją.

– Šiandieninis pasaulis maldaute maldauja kiekvieno tikinčiojo aktyvumo, – pabrėžė R. Doveika. –Turime išsaugoti savo tapatybę, o tai reiškia atgaivinti tautinę savimonę ir tautinę atmintį per savo kalbą, žodį, šeimą, tėvynę. Negalima sutikti su statusu, jog esame prasigėrusi, išsivaikščiojanti, savižudžių, išmirštanti, tai yra mažėjanti tauta.

Okupantai ne kartą kėsinosi į šeimą. Sovietmečiu savaitiniai darželiai ar ne tam buvo įsteigti, kad atskirtų vaikus nuo tėvų ir senelių, ir taip būtų nukertamos šeimos tradicijų, atminties, tautos istorijos šaknys? Iš dalies tai pavyko.

Šiandien mūsų šalyje yra šeši tūkstančiai našlaičių. Valstybė garantuoja jų išlaikymą, geriausi pedagogai sutelkti jų ugdymui. Tačiau kodėl vaikų namų auklėtiniai dažnai yra potencialūs nusikaltėliai? Todėl, kad jiems trūksta šeimos, tėvystės ir motinystės, tvirtos tarpusavio meilės, sukuriančios žmogų kaip asmenybę.

Pasak R. Doveikos, Lietuva, kaip ir Europos katalikiškų šeimų asociacijų federacija, laikosi nuostatos, jog vyro ir moters santuoka grindžiama šeima sukuria geriausias sąlygas bendram sutuoktinių gyvenimui, vaikų vystymuisi ir ugdymui. Valstybė turi rasti tinkamas priemones skatinti asmenis įsipareigoti ir prisiimti santuokos atsakomybę. Bet kaip į tai reagavo mūsų visuomenė? Ji susiskaldė iš esmės dėl klausimo, kas laikytina šeima apskritai. Pasigirdo autoritetingų pasauliečių balsų: grįžtame į viduramžius! Taigi to, ko nepadarė okupantai, dabar mėgina daryti patys postringautojai apie išnykstančią tautą.

– Ar ne paradoksas: krikščioniškoji visuomenė Lietuvoje nebežino, kas yra šeima, ir prašo Konstitucinio Teismo išaiškinimo? – klausia kunigas. – Dar daugiau – visuomenė apskritai ima ignoruoti santuoką kaip instituciją. Pirmoji santuoka esą lyg pabandymas, įprastine norma tapo gyvenimo draugė ar draugas, paplito vadinamoji partnerystė. Deja, tai nėra vienetai. Atsiduriame tarsi estafetėje – perduok kitam bendrą gyvenimą be įsipareigojimų, atsakomybės, ištikimybės.

Diskriminuojant krikščionybę kaip vertybę, gyventi krikščioniška santuoka sutvirtintoje šeimoje tapo nebemadinga. Kai kėsinamasi į asmens orumą, bažnyčia visada stoja jo pusėn.

Mintys apie bendruomenę

– Švęsdami Lietuvos vardo tūkstantmetį, didžiuojamės tuo, kad būta ir esama daug žmonių, ištikimų krikščioniškajai tiesai, savo kraštui ir savo tėvynei. Šiandien vargu ar besusimąstome, kaip sunkiai Sibire išgyveno mūsų tautiečiai, tačiau jie nesižudė, iškentė visus vargus tik todėl, kad turėjo krikščioniškąją viltį ir buvo artimi vienas kitam. Todėl raginu – būkite aktyvūs bendruomenės nariai, turintys savo balsą, kuris sprendžia, kas moko ir auklėja jūsų vaikus, kam patikime savo dabartį ir ateitį arba kaip perkelti vertybes į verslo kultūrą. Mus turi valdyti vidinis apsisprendimas ir įsipareigojimas bendrystėje būti kartu, – konferencijoje kalbėjo kunigas Ričardas Doveika. – Pritariu jūsų bendruomenės pirmininkės pastebėjimui, jog bendruomenėje labai svarbus dalykas yra jos branduolys – geras mokytojas, seniūnas, klebonas, bibliotekininkas ar kitas kultūros nešėjas, autoritetingas pats bendruomenės pirmininkas. Prie to pridursiu – ir geras ūkininkas.

Visuomenė prarado autoritetus

Kur bebūtume, mums reikia telkiančio žmogaus. Ne tik sugebančio vadovauti, ne nurodinėjančio, o sukviečiančio visus į bendrą būrį susigrąžinti tai, ką esame išbarstę dėl nesusivokimo, moralinio nuosmukio, susvetimėjimo, pastaraisiais metais ir dėl didelio susižavėjimu vartojimu. Dėl tokių nuopuolių jaučiamės irzlūs ir nelaimingi. Manau, jog šis sunkmetis padeda mums apsisaugoti nuo kai kurių butaforijos ir masinių reiškinių, leidžia daugiau pabūti savimi, o tai reiškia išgyventi gražiausias akimirkas.

– Turime pripažinti: šiandien mums trūksta autoritetų, – toliau kalbėjo R. Doveika. – Tų, kurie įkvėptų geriems darbams, verstų mąstyti ir pasiaukoti. Skaudu pripažinti, bet šiandien tėtis ir mama nėra autoritetas. Seneliai taip pat nėra. Ar mokytojas mokykloje autoritetas? Deja. Teisus pasakęs, jog tai vergas, palydintis laisvo žmogaus vaiką į mokyklą…

Pagaliau, ar valstybės vadovas yra autoritetas? Kaip jis galėtų juo būti, jei kasdien tyčiojamasi iš senyvo, tautai atsidavusio žmogaus? Mūsų visuomenė yra atėmusi iš autoritetų ir asmenį, ir veidą. Viskas palikta spręsti ir įsiteikti vadinamajai viešajai nuomonei. Todėl ir elgiamės kaip visi, stengiamės gyventi kaip visi. Netgi nuodėmes darome – kaip visi… Iš to dar vienas paradoksas – labiausiai pasitikima bažnyčia, kurios nelanko, ir nepasitikima Seimu, kurį patys žmonės išsirinko…

Autorės nuotr.: Kunigas Ričardas Doveika pasidžiaugė endriejaviškių bendruomenės iniciatyvomis saugant savo krašto paminklus, žmonių išmintį, skatinant jų kūrybiškumą ir ieškojimus. Jo pagyrimo sulaukė mokinių parengti pasakojimai apie gimtąjį kraštą, jo senolius, gamtą ir istorinį palikimą.

– Nebijokime būti krikščioniška valstybe, – ragino garbingas svečias.

Aldona VAREIKIENĖ