Konkurso esė atvedė iki „Bangos“ jaunųjų korespondentų klubo

Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijos gimnazistas Lukas RUMŠAS atvirai papasakojo apie savo pomėgį kurti eilėraščius, esė, kitą prozą, apie žmones ir aplinkybes, paskatinusius rašyti ne tik kūrybinius tekstus, bet ir pirmuosius straipsnius vietinei spaudai.
– Lukai, kas paskatino pradėti rašyti ir domėtis žurnalistika? Ar tai buvo ilgalaikė svajonė, ar atsitiktinumas?
– Būdamas kokių trejų ar ketverių metų, sėdėjau prie babos (taip Luko šeimoje vadinama močiutė – aut. pastaba) stalo kaime ir iš kelių popieriaus lapų suklijavau knygutę. Tai buvo mano pirmasis kūrinėlis. Tekstus pradėjau rašyti 7-oje klasėje, kai lietuvių kalbos mokytoja Ramutė Stankuvienė davė užduotį pasirašyti viešąją kalbą, ją išmokti ir pasakyti prieš visą klasę. Viskas man taip puikiai pavyko, kad kitą dieną gavau kartoti, nes mokytoja norėjo nufilmuoti. Bet tada dar tikrai nemąsčiau apie žurnalistiką.
Praėjusių metų rudenį lietuvių kalbos mokytoja man pasiūlė dalyvauti J. F. Kelkio premijos konkurse „Jaunasis publicistas“. Dabar esu dėkingas, kad mokytoja rekomendavo konkursui būtent mane, ji skatino ir tebeskatina rašyti. O tuomet galvoje kirbėjo klausimai: kodėl aš turiu rašyti, kaip man parašyti, kas bus, jei nepavyks, ar tikrai esu to vertas? Paskui apsiraminau, galvojau, kaip bus – taip. Atsisėdau vėlai vakare ir pradėjau rašyti. Parašiau esė, kuri mano draugams paliko įspūdį. Buvau labai patenkintas. Ilgai laukiau konkurso rezultatų paskelbimo dienos.
Konkurso apibendrinimas ir nominantų apdovanojimas 2024 m. gruodžio 6 d. vyko Klaipėdos rajono etninės kultūros centre Doviluose.
Su savo palaikymo komanda atsisėdau pačiame salės priekyje ir stebėjau konkurso „Jaunasis publicistas“ komisijos narius. Visus gerai apžvelgiau, apmąsčiau, ką galėjo jie pagalvoti apie mano kūrinį. Puikiai prisimenu, kad savo draugei pasakiau: „Matai tą moterį raudonu švarkeliu, manau, kad jai labiausiai nepatiks mano kūrinys.“ Nuojauta buvo apgaulinga. Nors aš netapau laureatu, tačiau už savo esė buvau apdovanotas specialiu Savivaldybės prizu. Po apdovanojimų prie manęs ir mokytojos priėjo būtent ta moteris raudonu švarkeliu – Klaipėdos rajono laikraščio „Banga“ redaktorė ir dėl kūrybinio rašymo pasiūlė pasikalbėti po švenčių. Kai vėliau apsilankiau „Bangos“ redakcijoje, supratau, kad manęs laukia įdomus gyvenimo etapas. Mat redaktorė pasiūlė pabandyti rašyti moksleivijos, jaunimo aktualijų tema. Redakcija jau ne vienerius metus turi taip vadinamą jaunųjų korespondentų klubą, kuriame moksleiviai lavina publicistinius įgūdžius, įgyja žurnalistikos pradmenų.
Apibendrindamas galiu pasakyti, kad konkursui parašyta esė atsitiktinai atvedė į jaunojo korespondento kelią. Tuo džiaugiuosi.
– Su kokiais išbandymais susidūrei pradėjęs rašyti laik­raščiui? Juk dar neturi daug patirties?
– Mano pirmas rašinys laik­raščiui buvo interviu su Lietuvos moksleivių sąjungos (LMS) Gargždų padalinio pirmininku, tradicinių rajono jaunimo apdovanojimų „Auksinės lemputės“ Metų lyderio nominacijos laureatu Ignu Liaudonsku. Patirties dar neturėjau, galvojau, kad žinau geriausiai. Prisimenu, ruošiantis daug emocijų manyje virė. Pašnekovas – vienuoliktokas, aš – aštuntokas, ką reikės sakyti, kad neprisidaryčiau gėdos? Iš anksto apgalvojau klausimus, todėl pokalbis praėjo sklandžiai. Žinoma, kai reikėjo interviu parašyti, tada sunkumų kilo. Žurnalistinių įgūdžių pristigo. Parašiau tą savo pirmąjį interviu taip, kad dabar pačiam skaityti nebebūtų malonu. Tačiau padedamas mokytojos ir redaktorės interviu transformavau. Laikraštyje buvo išspausdintas žymiai geresnis variantas. Pirmas blynas galbūt ir buvo prisvilęs, bet tikrai nesudegęs.
Esu moksleivis ir veiklus žmogus, tad kasdienybėje pasitaiko įvairių išbandymų. Vieną kartą turėjau išsiųsti sutartą straipsnį į laikraštį, bet dar nė pusės nebuvau parašęs. Mama buvo ligoninėje, tėtis – užsienyje, o visi namai liko ant mano pečių. Reikėjo rašyti dar vieną straipsnį, artėjo pusmečio pabaiga, privalėjau taisytis pažymius ir nenusiristi žemyn. Tačiau kai labai nori, viskas pavyksta – svarbiausia, kad suprastų aplinkiniai.
– Ar turi kokių nors įkvėpimo šaltinių? Galbūt yra žurnalistų, kurie tave motyvuoja?
– Būtent žurnalistų – ne. Žinoma, žiūriu žinias, kai kurių televizijos laidų vedėjų tembras, intonacija mane sužavi. Vieną įkvėpėją, tačiau ne iš žurnalistikos srities, visgi turiu: man patinka atlikėja Justė Arlauskaitė-Jazzu. Labiausiai žaviuosi jos mokėjimu atsiriboti nuo aplinkinių reakcijų, kaip sakoma, „visiems neįtiksi“.
– Ar dažnai susiduri su kritika rašydamas ir kaip ją priimi?
– Kiekviena kritika yra nemaloni. Tu stengiesi, išlieji save, aukoji laiką, o tada atsiranda žmonių, kurie užsipuola iš niekur nieko. Visą tiesą ir sunkumą vis tiek žino tik tas, kuris kūrė. Tie, kurie nemato proceso, tik­riausiai galvoja, kad viskas parašoma lengvai – taip nėra.
Anksčiau į kritiką reaguodavau labai jautriai, o dabar nekreipiu dėmesio. Turiu žmonių, kurie mane palaiko ir manimi tiki – jų viltis mane ir stumia į priekį ir padeda nepaisyti aplinkos negatyvo.
– Apie ką yra maloniausia rašyti?
– Viskas priklauso nuo konteksto. Jei kalbame apie redakcijos duodamas jaunojo korespondento užduotis, tai daugiausia – publicistiniai tekstai. Paskutinis mano straipsnis buvo apie mūsų gimnazijos abiturientę, Jurgio Šaulio draugijos premijos laurea­tę Augustę Gečaitę.
Maloniausia, žinoma, rašyti apie artimus žmones, nes dažnai net apie juos sužinai ką nors naujo. O jei kalbėtume apie mano kūrybinius tekstus, anksčiau mokytojai sakydavau, kad rašysiu tik apie meilę – kitaip nemoku. Bet pastaruoju metu pradedu jausti, kad labai gerai jaučiuosi rašydamas apie Lietuvą. Viskas priklauso nuo nuotaikos, vietos ir laiko.
– Ar norėtum susitikti su garsiu rašytoju? Koks rašytojas tai būtų?
– Tikriausiai norėčiau susitikti su serbų rašytoja Jasminka Petrović. Prieš kelerius metus perskaičiau jos knygą „Viskas bus gerai“, kuri mano požiūrį į gyvenimą pakeitė 180 laipsnių kampu. Norėčiau susitikti ir su kai kuriais kitais rašytojais, deja, prikelti iš amžinojo gyvenimo jų negalime.
– Ar esi dėkingas kokiam nors žmogui, kuris Tave pastūmėjo pradėti rašyti?
– Taip, dar kartelį paminėsiu savo lietuvių kalbos mokytoją Ramutę. Ji ne tik pastūmėjo, bet dar ir iki šiol skiria savo laiką taisydama mano darbus. Jaučiuosi jai skolingas bei dėkingas.
– Ar Tavo rašymo stilius pasikeitė nuo tada, kai tik pradėjai rašyti? Kuo dabar jis kitoks?
– Kartais pagalvoju: „Kaip gerai parašiau!“, o vėliau atsiverčiu ankstesnius tekstus ir suprantu, kad anksčiau visgi rašydavau geriau. Kalbu apie savo prozą, esė ir eilėraščius. Visko gyvenime reikia, nes viskas savaip gražu ir įvairiems žmonėms savaip patrauklu.
Kalbant apie publicistinius tekstus laikraštyje, galiu drąsiai sakyti, kad pamažu, bet vis dėlto tobulėju. Tai vyksta padedant mokytojai ir „Bangos“ redaktorei Vilijai Butkuvienei.

Kalbėjosi Simona DIRGĖLAITĖ
Asmeninio archyvo nuotr.