Kraštietė diplomatė: „Viskas įmanoma, kai turi prasmingų siekių“
Diplomatija Sandrą ZOLUBIENĘ, dabar gyvenančią Vilniuje, viliojo dar tada, kai ji mokėsi Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijoje. Gimnazistės svajonė, kuri kažkada atrodė šiek tiek nereali, tapo kasdienybe. Jau penktus metus moteris dirba diplomatinį darbą, šiuo metu yra Užsienio reikalų ministerijos Transatlantinio bendradarbiavimo ir saugumo politikos departamento NATO, JAV ir Kanados skyriaus atašė. Atsakingos pareigos netrukdo paraleliai puoselėti šeimyninio gyvenimo. Sandra su vyru Audriumi augina dvi dukrytes: Eleonorą Audrėją (6 m.) ir Emiliją Joaną (2,6 m.).
Įgyvendino svajonę
– Sandra, kai dar mokėtės Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijoje, kaip tada vertinote diplomato profesiją?
– Kai buvau gimnazistė, diplomatija jau tada atrodė svajonių darbas. Visų niuansų tikrai tuomet nežinojau, tačiau turėjau bendrą suvokimą, kad tai svarbus darbas, kai atstovauji Lietuvai. Supratau, kad tai susiję su užsienio šalimis, todėl būtina mokytis užsienio kalbų. Viskas taip stebuklingai skambėjo, bet kartu diplomatija man asocijavosi su atsakomybe, pareigingumu, geru išsilavinimu. Suvokiau, kad šis darbas skirtas toli gražu ne kiekvienam. Vienaip ar kitaip buvau įkvėpta gerai mokytis, ypatingą dėmesį skirti kalboms. Diplomatui labai svarbi ir lietuvių kalba, gebėjimas ja taisyklingai dėstyti savo mintis. Be lietuvių kalbos, moku anglų, ispanų ir rusų kalbas, turiu prancūzų kalbos pagrindus.
– Baigusi gimnaziją rinkotės teisės studijas Vilniaus universitete?
– Taip, rinkausi teisę, Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės kryptį, kur buvo būtent ir diplomatijos teisės dalis. Man baigus mokslus, Lietuva ruošėsi ES pirmininkavimui 2013 m. ir buvo buriama komanda. Aš į ją patekau! Pradžioje dirbau kaip valstybės tarnautoja, vėliau dirbdama tą darbą mačiau, ką daro kolegos diplomatai ir pajutau, kad tikrai galėčiau ir norėčiau pati eiti būtent diplomatijos keliu, nes kaip valstybės tarnautoja neturėjau tokių galimybių, kokias turi diplomatai. Išsilaikiau diplomatinės tarnybos egzaminą ir šiuo metu jau oficialiai penkerius metus esu diplomatė. Tačiau dvejus metus iš jų buvau vaiko priežiūros atostogose, iš kurių grįžau praėjusių metų gruodį.
Akiratyje – Lietuvos ir Amerikos bendradarbiavimas
– Papasakokite apie dabartinių savo pareigų pobūdį. Kokius darbus tenka atlikti?
– Diplomatų slengu aš esu „USA DeskOfficer“, tai vadinamasis Amerikos ir Lietuvos dvišalio bendradarbiavimo reikalų pareigūnas, kiekviena šalis tokį turi. Esu tas žmogus, kuris kuruoja informaciją, susijusią su Lietuvos ir Amerikos bendradarbiavimu. Jei į Lietuvą atvyksta svarbūs JAV pareigūnai, kongresmenai ar delegacija – prireikus tarpininkauju organizuojant susitikimus Užsienio reikalų ministerijoje, tenka ir komunikacija užsiimti.
Mano kompetencijoje – ir visi renginiai, kurie susiję su Amerika, kuriuos galime bendrai organizuoti. Mes minime Sumnerio Welleso deklaraciją. 1940 metų liepos 23 dieną laikinai einantis JAV valstybės sekretoriaus pareigas Benjaminas Sumneris Wellesas paskelbė deklaraciją, kuria JAV oficialiai pasmerkė Sovietų Sąjungos įvykdytą Baltijos šalių okupaciją ir nepripažino aneksijos Šaltojo karo metais iki pat Baltijos šalių nepriklausomybės atkūrimo. Su Amerikos ambasada Lietuvoje visada bendrai organizuojame šios deklaracijos minėjimą.
Mūsų užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis pavasarį vyko į JAV, nemažai prisidėjome visa komanda prie šio vizito. Reikėjo surinkti svarbią ir reikalingą medžiagą planuojamiems susitikimams, taip pat paruošti informaciją susitikimams su Amerikos žurnalistais.
Įsimintinų susitikimų – ne vienas
– Ar galėtumėte išskirti savo vieną iš įsimintiniausių darbo dienų?
– Jų buvo nemažai. Tačiau visai neseniai, kai tik grįžau po vaiko priežiūros atostogų, teko užduotis pasitikti buvusį Amerikos ambasadorių Rusijoje, žinomą Amerikoje žmogų, Stanfordo universiteto dėstytoją, ir Lietuvoje apdovanotą Maiklą Makfolą (Michael McFaul). Buvau įsitikinusi, kad su tokias aukštas pareigas einančiu asmeniu susitikimas bus labai oficialus, jį turėjau pasitikti prie URM durų. Tačiau buvo labai šiltas pasisveikinimas, rankos paspaudimas, trumpas malonus pokalbis, kol jį palydėjau iki susitikimo su užsienio reikalų ministru.
– Kokie yra amerikiečiai, jei vertintume juos diplomatijos srityje?
– Jų diplomatija yra stipri. Į susitikimus ateina labai pasiruošę, tad nepavyks kažko nutylėti, jie būna viską kruopščiai išsiaiškinę. Džiugu, kad Baltijos šalys jiems yra svarbios, tačiau aišku ir tai, kad į susitikimus su jais ir mums būtina labai atsakingai pasiruošti.
Neseniai Lietuvoje buvo paskirta nauja Amerikos ambasadorė Kara McDonald. Ji akcentavo, jog Lietuva ir Jungtinės Amerikos Valstijos jau du dešimtmečius NATO yra stipresnės kartu ir ji yra įsitikinusi, kad dar daug dešimtmečių toliau stiprėsime drauge. Amerikai esame svarbūs.
Lankėsi Gargždų mokyklose
– Kokius išskirtum savo darbo privalumus ir minusus?
– Patinka, kad veikla kasdien gali būti vis kitokia: vieną dieną eini į susitikimą su svarbiu žmogumi, kitą – važiuoji ar skrendi kažkur, trečią – jau renki informaciją. Be to, kas trejus metus vyksta diplomatų rotacija, tai neleidžia užsisėdėti vienoje vietoje. Pradžioje dirbau su Rytų kaimynystės kryptimi, o dabar su Amerikos, tad viskas keičiasi 180 laipsnių kampu. Nepatinka galbūt tai, kad neišvengiamai yra biurokratijos, tad geroms mintims realizuoti reikia nemažai laiko.
– Užsienio reikalų ministerija įgyvendina projektą „Atgal į mokyklą“, kurio metu diplomatai ir kiti valstybės tarnautojai vyksta į Lietuvos mokyklas ir veda pamoką apie Europos Sąjungą. Jūs lankėtės Gargždų „Kranto“ pagrindinėje mokykloje ir Gargždų „Minijos“ progimnazijoje, kokie įspūdžiai?
– Užsienio reikalų ministerija gavo per 300 Lietuvos švietimo įstaigų prašymų atvykti, tad su kolegomis dalijomės šiuo darbu, atsakingai ruošėmės tokiai pamokai. Tarp kolegų vyravo nuomonė, kad šiuolaikinius mokinius, ypač 6–7 klasių, labai sunku sudominti. Tačiau aš buvau maloniai nustebinta, kad pavyko sukoncentruoti Gargždų moksleivių dėmesį, dalis uždavinėjo klausimus jau ir pamokai pasibaigus, kai kurie priėję išdrįso net asmeniškai kažko paklausti.
– Diplomato pareigos reikalauja atsidavimo, daug laiko, kaip pavyksta suderinti asmeninį gyvenimą? Ar randate progų pailsėti?
– Su vyru Audriumi darbais dalijamės. Neslėpsiu, nėra lengva, tenka nuolat balansuoti, laviruoti tarp namų ir darbo pareigų. Todėl svarbiausia, kad darbas patiktų, o man diplomatės kelias labai patinka, viskas įmanoma, kai turi prasmingų siekių, kai negaili pastangų.
Esu dėkinga ir supratingiems kolegoms, kurie supranta šeimyninio gyvenimo, mažų vaikų svarbą ir pavaduoja, jei prireikia, ypatingai vakaro įvairių darbo susitikimų metu. Pailsime, kai atvykstame pas tėvus, pas maniškius į Kvietinius ar pas vyro tėtį į Palangą. Jūros ošimas, gaivus oras kaip niekas atgaivina ir išvalo visas mintis.
Agnė ADOMAITĖ
Autorės nuotr.
