Krikštai – istorinių ir kultūrinių kontekstų atspindys
Klaipėdos rajono etninės kultūros centras kviečia aplankyti parodą „Krikštų tradicija Mažojoje Lietuvoje“
Klaipėdos rajono etninės kultūros centro misija – surasti Klaipėdos rajono etninės kultūros brangakmenius ir juos parodyti ne tik vietos gyventojams, bet ir visai Lietuvai. Kaip šachtininkai leidžiamės į sociokultūrines gelmes, stebime žmonių gyvenimą ir atradę kultūros reiškinius, kurie išskiria regioną ir telkia bendruomenę, galvojame, kaip tuos lobius išsaugoti, gausinti ir pasidalinti su visa Lietuva ar net visu pasauliu.
Kolekciją patikėjo tautodailininkas
Nuo gegužės 22 d. veikianti Klaipėdos rajono etninės kultūros centro (Gargždų g. 1, Dovilai) inicijuota paroda „Krikštų tradicija Mažojoje Lietuvoje“ yra tuo pačiu pavadinimu vykusio forumo lydintis reiškinys ir šių objektų erozijos atspindys, sutelkęs vietos bendruomenę bei akademikus, menininkus, kultūrologus bei menotyrininkus. Krikštai nėra tik šio centro atradimas. Jais domėjosi XIX a. šviesuoliai Liudvikas Rėza, Eduardas Volteris, Jonas Basanavičius. Kuršių nerijoje gyvenusio Eduardo Jonušo ir jo bendraminčių dėka krikštai tapo neatsiejama Kuršių nerijos kultūrinio kraštovaizdžio dalimi. Šia paroda atskleidžiama, kad krikštų tradicija buvo žinoma ne tik anapus, bet ir šiapus marių, taip pat tikimasi, kad krikštai gali reprezentuoti ne tik vietos žmonių, bet ir nacionalinę kultūrą. Visgi svarbiausia forumo ir parodos misija, kad krikštus prisimintų patys Mažosios Lietuvos gyventojai.
Parodos ekspozicijoje lankytojams yra pristatoma šešiolikos autentiškų krikštų kolekcija, kurią patikėjo švėkšniškis tautodailininkas ir dailidė Vaidotas Bliūdžius kartu su Neringos muziejais. Parodos turinį praplečia vizualieji ištekliai – nuotraukos, kuriose įamžinti šiuo metu natūralioje aplinkoje vis dar esantys rekonstruoti krikštai bei jų meninės interpretacijos Nidoje, Preiloje, Juodkrantėje, taip pat Agluonėnuose esantis Lietuvininkų ąžuolynas, kuriame yra ir medžio meistro, tautodailininko, konkurso „Aukso vainikas“ 2023 metų antrosios vietos prizininko Sauliaus Rumbučio kurtas krikštas, menininkų brolių Vytauto ir Kęstučio Musteikių pasidalinta archyvinė medžiaga fotografijų pavidalu.
Kraštietės kūryba – paveldui puoselėti
Vienu iš ryškiausių parodos akcentų čia tampa ir grafikės, Mažosios Lietuvos kraštotyrininkės Ievos Evos Labutytės 1995 m. kurtas ofortų ciklas „Krikštai – baltų ženklai I–IV“, kurį sutiko paskolinti jos sūnus Kęstutis Vanagas. Žymi iš mūsų krašto kilusi menininkė savo kūrybinį kelią paskyrė etninės kultūros paveldui puoselėti ir krikštų aktualizavimui per meno formas. Greta kūrybos 2001 m. menininkė inicijavo ir kuravo jungtinę Lietuvos menininkų parodą „Krikštai mene“, kuri, sulaukusi tiek profesionalų, tiek mėgėjų dėmesio, netruko tapti tarptautine: joje dalyvavo kūrėjai iš Latvijos, Vokietijos, JAV. K. Vanago dėka, I. E. Labutytės kūrybinis indėlis, reprezentuojantis Mažosios Lietuvos etnografinę kultūrą, jaučiamas iki šiol. Jos kūriniai eksponuojami tiek Lietuvos, tiek ir užsienio galerijose, priklauso asmeninėms ir muziejų kolekcijoms, tarp kurių Lietuvos dailės muziejus, Baltijos šalių akademija Liubeke, Mažosios Lietuvos istorijos muziejus.
Parodos architektūrinis sprendimas, kai originalūs krikštai, žymintys žmogaus gyvenimo ciklą, tampa meninės instaliacijos dalimi, kreipia lankytojų mintis ir žadina nuojautą, kad šie paminklai laiko perspektyvoje virsta muziejiniu eksponatu, meniniu ir tiriamuoju objektu, tolstančiu nuo savo pirmapradės funkcijos ir vietos.
Įvairios krikštų adaptacijos, interpretacijos ir apraiškos, pasirenkant ne tik tradicines, bet ir ilgaamžiškumą garantuojančias medžiagas (akmenį, metalą, jų derinius), kapinių kraštovaizdžiuose nūdienoje aptinkamos net ir labiau nutolusiu geografiniu diapazonu nei įprasta, tačiau šių archajiškų laidojimo kulto reliktų idėja vis dar per menkai eksploatuojama. Labiau pastebimos pavienės, momentinės, meninės iniciatyvos nei tendencija: tai veikiau tampa paminkliniu simboliu išskirtinėms asmenybėms, minėtinoms datoms. Dėl savo autentiškumo krikštai dažnai tampa kitų menininkų įkvėpimo šaltiniu, siekiant savo krašto istorijos ir kultūros, tradicijų įprasminimo ir jų tęstinumo.
Pristatomos asmenybės
Paroda „Krikštų tradicija Mažojoje Lietuvoje“ pasireiškia daugiasluoksnėmis temomis – juos reprezentuojant pristatomos ir asmenybės, kurių dėka krikštų tradicijos vis dar egzistuoja. I. E. Labutytė per profesionalųjį vaizduojamąjį meną perteikė šių antkapių materialiąją ir sociokultūrinę vertę, V. Musteikis – archeologas, šiuo metu Šatrijos ugnies saugotojas, ir K. Musteikis – skulptorius ir dailininkas, kūrė dekoratyvines skulptūras viešosiose erdvėse. Šių menininkų kurtus stilizuotus krikštus galima aptikti Juodkrantėje (paminklas Adalbert’ui Bezzenberger’iui), Rokantiškių, Alsėdžių, Saltoniškių kapinėse Vilniuje.
Ekspozicijoje esančiose nuotraukose įamžinti Nidoje esantys krikštai byloja apie kitą iškilią asmenybę – Eduardą Jonušą, kuris skyrė ypatingą dėmesį restauruojant Nidos etnografines kapines, rinko ir restauravo kuršių antkapinius krikštus.
Parodos koncepcija išryškina socialinę atsakomybę, pasireiškiančią per krikštų saugojimo ir rekonstravimo kultūrą, kuriai atstovauja Švėkšnoje dirbantis tautodailininkas Vaidotas Bliūdžius. Lygiai taip pat svarbus bendruomenės aktyvumas ir neabejingumas siekiant įgyvendinti drąsiausius sumanymus, kurių dėka lankytojai gali parodos nuotaiką patirti atmosferiškai.
Atkreipti visuomenės dėmesį
Šie ir kiti išvardinti faktai rodo, kad akademinis ir kultūrinis laukas vis dar yra suinteresuotas krikštų, kaip vieno iš etninės kultūros simbolių, išlikimu, tačiau tikrasis parodos tikslas – atkreipti visuomenės dėmesį ir skatinti ją atsigręžti į išskirtines savo krašto etninio tapatumo formas, jų taikymo praktikoje galimybes, į tai, kas šį Vakarų Lietuvos regioną daro savitą ir ypatingą.
Paroda „Krikštų tradicija Mažojoje Lietuvoje“ veiks iki šių metų lapkričio pabaigos, tad per visą šešių mėnesių laikotarpį etnine kultūra besidomintys lankytojai bus kviečiami vis iš naujo ją patirti: yra numatoma ekspozicijos koncepciją plėtoti pateikiant naujus, su krikštų tema susijusius šaltinius, jų apraiškas kultūros lauke bei pristatant su šių paminklų tradicija susijusias asmenybes.
Unikali krašto smulkioji architektūra
Krikštai, kitaip dar krikštẽliai, krikštùžiai – smulkioji architektūra, suteikianti unikalumo Pamario kraštui. Patraukdami dėmesį savo kitoniškomis formomis, žadina vaizduotę ir norą juos interpretuoti.
Įvairiuose rašytiniuose šaltiniuose krikštai apibūdinami kaip 0,5–2 m aukščio, 2–6 cm storio lentos. Šiems paminklams būdingi zoomorfiniai, geometriniai, animalistiniai pavidalai, išgaunami profiliavimo būdu. Įprastai krikštų stiebo ilgis siekia kapo dugną, laikantis taisyklių, statomi kojūgalyje, priešingai nei katalikų antkapiai.
Tiriamajame lauke, atsižvelgiant į dėsningumus, yra daromos prielaidos, kad XVII a. krikštuose esančių elementų ir skirtingos žaliavos (medžio rūšies) parinkimas buvo veikiamas lyčių skirtumų: vyrams krikštai gaminti iš uosio, ąžuolo, beržo, moterims – drobulės, eglės, liepos. Lygiai taip pat XVII a. Įsruties bažnyčios revizijos protokoluose minima, kad vyrų kapų antkapinės lentos savo pavidalu primena arklį, moterų – paukštį, o dėl to visi tokie krikštai paprastai greitai siejami su mūsų senuoju tikėjimu ir jo įvaizdžiais.
Todėl tarp tyrėjų ir istorinių šaltinių pastebimas polemiškumas: Adalbert’as Bezzenberger’is, Jonas Basanavičius, Paulius Galaunė, Klemensas Čerbulėnas, Marija Alseikaitė-Gimbutienė teigė, kad jie yra tąsa iš mūsų iki krikščioniškojo laikotarpio. Jų manymu, krikštai yra antkapinių stulpų kilmės, o juose vyrauja baltiškos kultūros leitmotyvai (augalai, paukšteliai, roplių siluetai ir pan.) ir tik vėliau pradėta taikyti krikščioniškus elementus, kaip pvz. kryželius. M. A. Gimbutienė atkreipė dėmesį, kad krikštų ornamentikoje vyrauja rupūžių, kurių galvos primena besiskleidžiančius gėlės žiedus, žalčių, drugelių, gėlių motyvai, kuriuos priskyrė mitologiniams simboliams, būdingiems gimininės visuomenės matriarchato laikotarpiui.
Visgi, remiantis Kazio Šešelgio išskirtomis tipologinėmis paminklų grupėmis bei faktais, kad šie antkapiai minimi tik nuo XVI a. (kaip, pvz., Jono Lasickio traktatuose apie žemaičių dievus, 1615 m.), o randami tik vokiškosios kultūros paliestose protestantų kapinėse, žinant, kad protestantiškasis tikėjimas laidojimo vietose draudė pagoniškąją kultūrą atliepiančius atributus, šiomis prielaidomis, apie vien baltiškąją jų kilmę, galima suabejoti. XV a. Mažojoje Lietuvoje paplitę paminklai aprašomi nuo XVI a., tad atsirado seniau, nei stulpų kilmės antkapiai, o jų ištakos siejamos su prūsų ir vokiečių kultūra. Kadangi krikštų galima aptikti ne tik Mažojoje Lietuvoje, bet ir Vokietijoje, Šveicarijoje, buvo pastebėta ir Latvijoje, tikėtina, kad krikštų paplitimui įtakos turėjo reformacijos įsigalėjimas ir protestantiškosios kultūros plėtra XVII–XVIII a. Mūsų šalyje didžiausi krikštų telkiniai yra likę Kuršių nerijoje bei Nemuno deltos žvejų kapinėse.
Dėl tokių nesuderinamų kontekstų sankirtos atsiranda erdvė diskusijai: kokia tikimybė, kad šie unikalūs, su liuteroniškąja tradicija siejami kultūros artefaktai gali būti interpretuojami kaip dviejų pasaulėžiūrų – krikščioniškosios ir senosios baltiškosios – sinergija.
Rūta PETNIŪNAITĖ
Klaipėdos rajono etninės kultūros centro kultūrinės veiklos vadybininkė
Rasos Banienės nuotr.
