Krištolinė pabaiga

Ar mums atjausti, bandyti prisiminti

Senųjų išgyvenimus baisius,

Jei patys nesugebam ištverti kosulio be vaisto.

Springti savais poelgiais juk nevalia,

Tik žeme, paskutiniųjų atokvėpiui atkovota,

Be saiko svaigintis ir temokam.

Apsimetinėti beliko mums duona,

sąmoningo ir doro vaidmens laikytis,

kai velniuonis vilkas ryja iš vidaus mus gyvus.

O žiū, net tas be šilto patalo.

Protas, lazda atitrankytas,

Sveikas praeity palikęs,

Tas tai supranta, kas yra kova ir skausmas tikras.

Raudotų gaspadoriai,

nusileidę iš po Aukščiausiojo sparno.

Ūkį prisirpintą jų skinam,

Takus žygiuotus apleidžiam,

Negalvodami, iš kur čia dygę,

tik mindom ir mindom,

Viešnagei vienai susirinkę.

O nešamės jų kraują tirštą,

Nudirbtą ir pasėtą istoriją gyvą.

Ateis laikas, kai gims paskutinis vaikas.

Užaugs jųjų artojas, pamylės, paglobos, kas likę,

Amžinuoju atilsiu pavargęs atguls.

O sutemusioj žiemoj dirvelė

Amžiams sušerkšnos, pavirtusi į birią anglį,

Saulelė nugaruos, ir vilkų bandos

Mėnesienoj skurdžiai giedos.

Aistė ARMALYTĖ

Eilėraštis skirtas Sausio 13-osios atminčiai.

Projektas „Jaunimo energija – pozityviam pasirinkimui” iš dalies finansuojamas Medijų rėmimų fondo.

Vilijos Butkuvienės nuotr.