Kultūra
Doviliškiai į savo aktorystę pažvelgė iš šalies
Dovilų etninės kultūros centras laukė visų, norinčių dar sykį pamatyti folkloro ansamblio „Lažupis“ etninį spektaklį „Žemaitiškos vestuvės“, tik šį sykį ne gyvai, o įamžintą DVD laikmenoje. Atėjusieji turėjo galimybę pasiklausyti projekto sumanytojų, atlikėjų, visų, kurie prisidėjo, kad doviliškių suvaidintos „Žemaitiškos vestuvės“, atspindinčios senuosius vestuvių papročius, išliktų kitoms kartoms.
Dovilų etninės kultūros centro direktorė Lilija Kerpienė sakė, jog tai esąs pirmas pristatymas, tačiau kuklinosi teigdama, jog nieko iki šiol daugiau nėra padarę, ir pakvietė pažiūrėti „Žemaitiškas vestuves“. Beveik pilna salė doviliškių ir svečių nuščiuvusi žiūrėjo filmą, kurio veikėjai – jie patys, kaimynai, geri pažįstami, giminės ar net šeimos nariai – visi savi, kuriuos sieja „Lažupis“. Įsijautę į graudžias žemaitiškas vestuvines lietuvių liaudies dainas vieni net ašarą nubraukė, tačiau jausmingas jaunosios ir tėvų atsisveikinimo scenas keitė linksmos kūmučių apkalbos ir piršlio melagio korimo apeigos, privertusios žiūrovus ne tik šypsotis, bet ir nusijuokti.
L. Kerpienė pasidžiaugė, kad idėja „Žemaitiškas vestuves“ įamžinti DVD priklauso jaunam žmogui, Dovilų etninės kultūros centro meno vadovui Donatui Bielkauskui, kuriam ir tekęs visas techninis šio projekto darbas.
Šio filmo operatorius Valdas Ramanauskas pastebėjo, jog etnokinas – naujas kultūrinis reiškinys, ir pasidžiaugė, kad jaunimas įsilieja į jo kūrimą. „Žmonės išeina, viskas yra, o istorijos nebelieka, todėl reikia tęsti pradėtą darbą“, – ragino V. Ramanauskas.
Klaipėdos universiteto Menų fakulteto dėstytoja Irena Nakienė, parinkusi dainas „Žemaitiškoms vestuvėms“, sakė, jog nufilmuota medžiaga esanti ne tik istorinis įtvirtinimas, ji tinkanti studijuoti, kas gerai padaryta, o kas ne: „Gavosi gerai, bet tobulumui ribų nėra. Aš žinau, ką reiškia ne profesionalams atsidurti prieš kameras.“
„Lažupis“ sieja ir jaunus, ir senus doviliškius bei aplinkinių kaimų žmones. „Žemaitiškų vestuvių“ pristatyme dalyvavusios Dovilų pagrindinės mokyklos aštuntokė Živilė Šiuparytė ir devintokė Erika Beniušytė sakė, jog į „Lažupį“ jas atsivedę tėvai – jų dainų klausydamos pačios ėmė dainuoti ir dalyvauti ansamblio veikloje. „Surasti laiko repeticijoms nesunku – repetuojame kartą per savaitę, o prieš koncertus dažniau, – pasakojo mergaitės. – Smagu, kad šeimą sieja toks pat pomėgis, smagu, kad kartu važiuojam koncertuoti.“ Mergaitės, jaučiančios tradicijų vertę, mėgstančios tai, kas dvelkia senove, nelaiko savęs nešiuolaikiškomis, bet apie savo pomėgį draugams mokykloje nesigiriančios. Dovilų seniūnė Nijolė Ilginienė džiaugiasi, kad doviliškiai aktyvūs, kad nėra konkurencijos tarp mokyklos ir Dovilų etninės kultūros centro – visi organizuoja renginius ir juose dalyvauja. „Neseniai kai kam atrodė, jog Doviluose kultūros namų ir darbuotojų nebereikia, – liūdnai šyptelėjo seniūnė. – Atseit renginiams galima rašyti projektus. Tik kas juos būtų rašęs? Turime ne tik žavėtis jaunais kultūros darbuotojais, kurie dirba už menką atlyginimą, bet ir skatinti juos. Juk jiems reikia išgyventi, šeimas išlaikyti.“
Doviliškiai ir svečiai negailėjo vieni kitiems gerų žodžių ir rudeninių žiedų – buvo padėkota Klaipėdos universiteto dėstytojams, Agluonėnų etnografinei sodybai, kurioje ir buvo nufilmuotos „Žemaitiškos vestuvės“, operatoriams, scenaristei, vertėjai ir kt. Ypatingos padėkos nusipelnė Dovilų seniūnija, kuri padėjusi jaunikį surasti. „Turėjome Katrelę, o jaunikio kaip nebuvo, taip nebuvo“, – juokavo L. Kerpienė. „Mūsų jaunieji, kiek žinau, kol kas labai gražiai atskirai gyvena“, – pokštavo piršlio melagio vaidmenį atlikęs Gargždų „Minijos“ vidurinės mokyklos direktorius A. Jacikas ir paragino ruoštis krikštynoms, kurios būsiančios gruodį.
Projekto rezultatu patenkintas Kultūros skyriaus vedėjas Gintautas Bareikis pasidžiaugė, jog ekspertų taryba „Žemaitiškų vestuvių“ projektui pritarusi vienbalsiai. „Manau, tokios pat sėkmingos bus ir krikštynos, ir joms bus skirtas finansavimas“, – sakė G. Bareikis.
Laima ŠVEISTRYTĖ
