Kur gyvensim, kai pasensim

Ar sparčiai senstanti ir ne taip sparčiai atsikurianti mūsų visuomenė jau pagalvojo apie tai, kokie bus ateities namai, kuriuose gyvensime? Dabar daugiau atsigręžiama į vyresnę kartą ir jos poreikius. Bet vien po truputį didinti pensijas nepakanka, kitas labai svarbus klausimas – gyvenimo kokybė. Kur ir kaip gyventi senam žmogui, kai gyvenimas užgula metų našta, kai pragyventi kiekvieną dieną reikia kitų pagalbos. Ar galvojame, kokie yra ar bus ateityje mūsų senųjų namai ir kaip juose, remiantis statistikos duomenimis, gyvens didžioji dalis šalies gyventojų?

Tilpo kelios kartos
Laikai, kai trobas statydavo „dviem galais“ – erdvesnė dalis atitekdavo jaunajai šeimai ir būsimoms atžaloms sutalpinti, mažesnė dalis – senajai kartai nukaršti, seniai pamiršti. Kai vaikų rasdavosi „kiek Dievas davė“, po vienu stogu tilpo net kelios kartos. Nors ne visada gyventa santarvėje, nieko geresnio, kaip drauge gyvenančios kelios giminės kartos, nebuvo sugalvota. Kol tėvai dirbo, senieji ganė vaikus, mokė juos sukauptos patirties. Tik praktiškieji šveicarai ūkius palikdavo ne vyriausiam, bet jauniausiam vaikui, tokiu būdu užsitikrindami sau pakankamai laiko iki to meto „pensijos“ – arba išimtinės nuo ūkį perėmusio paveldėtojo. O kad jaunieji šveicarai netrukdytų seniesiems, toje pačioje sodyboje statydavo ir dvi trobas: tėvams ir vaikams.
Visa tai buvo seniai, dar tada, kai didžioji dalis gyventojų gyveno ne miestuose, bet kaimuose, ir bent jau Lietuva nelaikė savęs nei industrine, nei technologijų valstybe, o žemdirbių kraštu. Tada ir stovėjo tos didelės trobos, pilnos gyvybės ir vaikų klegesio.
Už namų sienų ir tais laikais buvo visko – ligotais karšinčiais tapusių tėvų, nesveikų gimusių vaikų, vienišų ar neįgalių giminaičių. Jų dalia ne visada buvo šviesi, vaikai ar kiti jauni paveldėtojai nekantravo paimti tėvų nuosavybę savo žinion, o šias neretai nuožmias kartų kovas savo kūryboje vaizdavo daugelis praėjusio amžiaus rašytojų.

Sava pastogė – mieliausia
Bet savi namai ir sava šeima visada buvo mielesni nei svetima pastogė. Daugeliui anksčiau lyg prakeiksmas skambėjo pasakymas, kad karšti teks vienišam, kur prieglaudoje. Šiandien toks senatvės sutikimo kelias tampa vis didesne realybe ir nebe tokiu žiauriu ar bauginančiu gyvenimo pabaigos nuosprendžiu. Anaiptol, ne vienam, teisybės dėlei reikėtų sakyti ne vienai (Lietuvoje pagyvenusių vienišų moterų žymiai daugiau nei vyrų) gyvenimo metų naštą vis sunkiau bepavelkančiam Lietuvos gyventojui tokia išeitis greičiausiai pasirodytų geresnė, jei tokių centrų, namų, gyvenviečių ar kaimelių, kaip yra kai kuriose užsienio šalyse, būtų daugiau ir paslaugos juose būtų labiau pritaikomos pagal šios amžiaus žmonių grupės poreikius.
Bet kol kas tokių namų ir centrų, lyginant su galimu poreikiu, Lietuvoje yra mažai, jų trūkumas jaučiamas dėl vis mažėjančio ryšio ir atsakomybės tarp skirtingų giminės kartų, kai senimas nebegali gyventi savarankiškai, o jaunimas tiesiog nori „gyventi sau“. Visuomenei sparčiai senstant, ateityje mums kaip ir kitose šalyse reikės daugybės senelių namų ar prieglaudų, ir ne vieno tolima ateitis bus būtent tokiuose centruose.
Jei dabartinė penkiolikametė, susidūrusi su tokiais postringavimais, garsiai juoktųsi, tai po kurio laiko ji save greičiausiai atras kokiame moderniame 21 a. senolių priežiūros centre, kuriame ją bus palikę į Marsą ar kitą planetą emigravę vaikai, nes senolė viena nemoka tvarkytis su šiuolaikine modernia namų technika, o anūkai studijuos kokioje nors kosminėje stotyje ir neturės laiko aplankyti ar padėti močiutei. Kitaip pasiekti jos bus neįmanoma, nes močiutė bus atsilikusi technologijų pasaulyje ir tik tesugebės išmaniajame telefone naršyti kažkokiuose senamadiškuose socialiniuose tinkluose.

Namai tarsi štampai
Pagal gyvenamųjų namų statybų skaičiaus augimą, ypač apie Klaipėdą, Gargždus galima pagalvoti, kad Lietuvoje gyventojų gausėja ne dienomis, bet valandomis. Kur neseniai po balas krykštė antys, ten naujos gatvės, kur šmėkšojo krūmokšniais apėjęs plotas, šiandien jau sukultūrintas, apstatytas ir saugiai tvora aptvertas visas naujas kvartalas. Tame kvartale abiem gatvės pusėmis nutūpę to paties modelio, spalvų, eksterjero namai, tarsi vienadienių inkubatorinių viščiukų partija nė iš tolo neprimena individualumo. Žiūrėdamas į juos nejučia prisimeni seną juokingą pasakojimą apie gerokai įkaušusį vyriškį, kuris vėlų vakarą parpėdinęs sumaišė savo namą su kaimyno. Tiesą sakant, dabar neretai net lašo į burną nepaėmus žvelgiant į naujos statybos namelių traukinuką, ima abejonė, ar dvejinasi akyse, ar čia tikrai tokia ilga eilė sukabintų „inkilų“. Tikras architektūrinis nusikaltimas.
Neseniai vienas statybininkų atstovas per radiją visai Lietuvai guodėsi, kad jų verslą dabar tai jau tikrai sužlugdys tas baisusis nuo kitų metų sausio 1 d. privalomas nekilnojamojo turto įsigijimo tvarkos keitimas. Nuo tada statybininkai nekilnojamąjį turtą galės parduoti tik visiškai užbaigę statinio statybos darbus ir įregistravę šimtaprocentinį baigtumą. Girdi, išaugs sąnaudos, kainos, laikas ir dar krūva bėdų. Tik nepaminėjo, kiek jie susižėrė pelno pagal tą patį projektą štampuodami eiles tokių pačių namų, kiek su savo nebaigtais statiniais sužlugdė jaunų ir pagyvenusių porų, kurios įlindo į skolas ir kitokias bėdas, nueidami net iki skyrybų, nes pirkdami tik „dėžutę“ nesuprato, į kokias kilpas kiša savo galvas.

Spaudžiamės lyg skruzdės
Dabar gerai parduodama kita idėja – labai maži namai „už buto kainą“. Nors maži, bet savi, net su metru kitu kiemo. Tokie namai esantys geri tuo, kad šiais sunkiais energetinės krizės laikais mažą namą lengviau apšildyti ir prižiūrėti. Na, ir kas, kad viduje vietos kaip dviejų kambarių bute – IKEA centimetrais jau yra sumatavusi virtuvių ir miegamųjų interjerus, belieka išsirinkti, o parsivežus – surinkti. Keista, kad mes elgiamės tarsi japonai, kurie iš tiesų turi mažai ploto ir jo prisiduria kurdami dirbtines salas bei ribodami gyvenamąją erdvę. Lietuvos gyventojų tankis kvad­ratiniame kilometre yra vienas mažiausių tarp ES šalių, bet mes spaudžiamės lyg skruzdėlės skruzdėlyne. Paskui nervinamės dėl transporto upėmis paplūdusių tam nepritaikytų siaurų keliukų, užsikimšusių gatvių ir nuolatinio streso „ar šiandien suspėsiu“, triukšmo ir nežmoniško piko valandomis automobilių išmetamų teršalų kiekio. Kai ryte žvelgiu į Gindulių gražiais pavadinimais Dangaus, Ežero, Arimų gatvėmis plaukiančius automobilių srautus link miesto, dievaž, pasijuntu kaip kokiame Mumbajuje ar Bogotoje. Bent jau laikinai, bent dėl skubančių transporto priemonių gausos.

Senoji karta – įkalinta
Bet visiems savi namai namučiai, kad ir po smilga, mielesni nei svetima pastogė. Mažuose, tegul ir labai modernaus interjero namuose, mažiau vietos gausesnei šeimai. Gerai, jei išsitenka viena vaikiška lovelė ir dar šiaip ne taip galimybių randasi ir antram vaikui, o jei tektų apgyvendinti ir ką nors iš globos reikalingų artimųjų, būtų neįgyvendinamas uždavinys. Nejuokinga, bet visai neseniai viena jauna pora aiškino, kad daugiau kaip dviejų vaikų tikrai neplanuoja, nes su daugiau vaikų nepatogu būtų sutilpti į automobilį. Logikos šiame pasakyme yra, juk dabar tėvai dar priedo ir taksistai, tad prieš planuojant šeimą verta pasverti visus argumentus.
Todėl mažuose namučiuose kažin ar sutilps gausesnė šeima, o kelioms kartoms vietos ten tikrai nėra. Šiuolaikiniai namai tokiu tikslu ir nestatomi, juose turi gyventi jauni, dinamiški, mobilūs žmonės. Kur ir kaip gyvens senoji karta, nekalbama. Bet ir jaunų gyvenimuose nutinka visko – ligos, nelaimės, kurios atima mobilumą, galimybę dirbti, uždirbti, sumokėti visas paskolas. Susukus ligoms, kyla problemos, kaip išsitekti nedidelėje vonioje, kaip nuvažiuoti vežimėliu laiptais ir pan. Bet čia tik menkos bėdos, palyginti su tomis, kurios ištinka miestų daugiabučiuose įkalintus vyresnės kartos, dažnai neįgalius tampančius gyventojus. Ne paslaptis, kad tokiuose daugiabučiuose savo dienas daugiausia ir leidžia tie, kurie privačių, kad ir nedidukų namelių įsigyti negalėjo. Bėgant metams, savo butuose gyvena tarsi įkalinti, nes retas kuris namas turi tokį stebuklą, kaip liftas. Tiesa, senus namus renovuoja, gražiai papuošia fasadus, net laiptines sutvarko, tačiau niekur dar neteko matyti prie renovuojamų namų įrengiamų liftų. Tokių renovacijų galybę prisižiūrėjau Austrijos sostinėje Vienoje, kur renovuotas net dviejų aukštų namas įgyja priestatą-tunelį liftui. Juk visi, kas gyveno daugiabučiame kelių aukštų name, gerai žino, ką reiškia į kažkelintą aukštą sutempti nupirktas prekes, baldus, jaunai mamai parsinešti namo mažylį, vežimėlį palikus kur nors apačioje, ką reiškia skaudančiais sąnariais išmatuoti laiptinės aukštį nuo kažkelinto aukšto iki gatvės, kur išeiti bent kartą per savaitę pasivaikščioti – prabanga. Taip apribojama net teisė judėti, jau nekalbant apie įkalintą nuosavame bute sielą. Pažįstu ne vieną žmogų, dėl amžiaus ar negalios tiesiog būnantį savo gražiu renovuotu fasadu bute, ir į lauką neišeinantį net vasaromis – nėra kaip nulipti laiptais.
Artėjant rinkimams, pradėjau galvoti, kad susižavėčiau tuo kandidatu, kuris žadėtų ne tik pastatyti porą naujų vaikų darželių (jų reikia), išasfaltuoti dar vieną ar kitą gatvę. Ko gero, būtų labai netikėta ir įsimintina, jei kandidatas pažadėtų pastatyti ar įrengti naujus senelių namus. Tokių pažadų dar negirdėjau.

Į parduotuvę pirkti namo
Ką siūlo ar planuoja siūlyti architektai ar statybininkai mūsų ateities namų vizijoms, informacijos mažai arba ji nelabai platinama.
Mūsuose tokie dalykai, kaip pavyzdinės statybinių kompanijų siūlomų namų ekspozicijos, neegzistuoja. Įsivaizduokite – visas kaimelis, pastatytas vien apžiūrai, lankymui, kuriame skirtingos statybinės kompanijos pristato savo produkciją nuo prabangių vilų iki medinių namukų, nuo standartinio iki pasyvaus namo ir ko tik nori, viską – sienų apšiltinimą, eksterjero ir interjero darbus gali apžiūrėti, pačiupinėti ir pamatyti tokioje ekspozicijoje, net užsisakyti namo projektą ar sudaryti statybų sutartį. Ne kartą tokiose ekspozicijoje lankiausi Vokietijos ir Austrijos („Musterhaus“ – pavyzdinių namų ekspozicijų) kaimeliuose, varčiau ir jų skaitmeninius katalogus – praktiška ir naudinga pirkėjui, o kada bus pas mus?
Kažkada gavau kvietimą apsilankyti Vienoje surengtoje architektūros parodoje tema „Raudona Viena, pilka visuomenė“. Suintrigavęs parodos pavadinimas nenuvylė. Viena visada buvo vadinama raudona, nes ją dažniausiai valdė socialdemokratų partija, o „pilka visuomenė“, pasirodo, simbolizavo tai, kas neišvengiamai aktualu visoje Europoje – senstanti visuomenė. Būtent šiai kasmet gausėjančiai gyventojų grupei architektai skyrė ištisą parodą, kurioje siūlė sprendimus, kokie namai tiktų ir patiktų į antrą gyvenimo pusę perkopusiems šalies gyventojams pagal jų poreikius ir galimybes. Tai visuomenės daliai, kuri neprivalo vien dėl to, kad neįrengtas liftas, visus metus sėdėti ir žiūrėti pro savo buto langą. Jie dar turi teisę į pilnavertį gyvenimą, už kurį sumokėjo savo darbu ir mokesčiais.

Daiva SRĖBALIŪTĖ