Kūrybingą jakiškę pakerėjo riešinių mezgimas
Vaikystėje pradėjusi siuvinėti, o vėliau išmokusi nerti, megzti ir austi, dabar Aida POCIUVIENĖ nė dienos neįsivaizduoja be rankdarbių ir jau ruošiasi personalinei riešinių parodai. Įgijusi bakalauro laipsnį LCC tarptautiniame universitete, o magistro – Jonšiopingo (Švedija) tarptautiniame universitete, išbandžiusi administracinį darbą ir net vertusi filmus jakiškė nusprendė save realizuoti kurdama riešinių raštus ir megzdama.
Pirmas bandymas nuvylė
„Ypatingo kruopštumo ir kūrybiškumo riešinių mezgėja“, – taip A. Pociuvienę apibūdino jos mokytoja, Lietuvos tautodailininkų sąjungos Žemaitijos skyriaus Gargždų sekcijos pirmininkė Rita Riaukė. Ji Aidos riešines jau atpažįsta tarp kitų mezgėjų pagal spalvų derinius, karoliukų smulkumą ir gausą, raštus bei, žinoma, pagal mezginio preciziškumą. „Aidos tėveliai Audronė ir Algimantas Macijauskai daugiau nei 40 metų audžia tautines juostas, tad riešinėms tiktų ir jų raštai, tačiau dukra nieko nekopijuoja, o kuria savo raštus“, – džiaugėsi tautodailininkė R. Riaukė.
Polinkis į meną Aidą lydi nuo vaikystės. „Man labai patiko piešti, o dailės ir darbų pamokos buvo pačios mėgstamiausios. Kai tik rankos pradėjo klausyti, ėmiau siuvinėti paukščiukus, nerti servetėles, megzti, o paauglystėje tėveliai išmokė austi“, – pasakojo A. Pociuvienė, prieš kelerius metus susidomėjusi riešinėmis. Pirmosioms riešinėms Aida nusižiūrėjo per daug sudėtingą raštą ir neįsivaizdavo, kiek pastangų ir kruopštumo reikalauja jų mezgimas. Pirmas bandymas nebuvo sėkmingas, o jo rezultatas, kaip šypsodamasi sakė Aida, – šleivos, kreivos riešinės. „Supykau ir ant savęs, ir ant mezginio, padėjau į šalį ir užsiėmiau kitais darbais“, – prisipažino Aida.
Ypatingai reikli sau
Tas kitas darbas – masyvaus 2,5 metrų skersmens kilimo iš virvės nėrimas piršto storio vąšeliu. Per porą savaičių eidama ratu keliais Aida kilimą baigė, ir dabar jis puošia vieno kambario grindis.
Vis dėlto smulkmeniškų rankdarbių troškimas Aidą sugrąžino prie riešinių. „Tautodailininkė R. Riaukė pamokė mezgimo niuansų. Vėl susižavėjau riešinėmis, o gal pribrendau: susikūriau savo raštą, bandžiau, gavosi geriau“, – prisiminė Aida.
Smulkiems rankdarbiams reikia ypatingos kantrybės, o jos Aida turi tiek, kad net pavydu. Kartą ji išardė dvi dienas megztas riešines, nes pastebėjo vieną klaidelę. Gal kiti jos ir nebūtų pamatę, bet pati žinodama būtų blogai jautųsis. Vieni klaidas bando paslėpti, o Aida jas taiso, ir nesvarbu, kiek sugaišta.
„Kai tik turiu laiko, mezgu riešines. Man tai – galimybė save realizuoti, malonumas ir atsipalaidavimas. Mėgaujuosi kūryba: pirmiausia susikuriu ir nusipiešiu raštą. Jau tada širdis spurda, kad tik greičiau imčiau megzti ir pamatyčiau rezultatą“, – žibančiomis akimis pasakojo Aida. Tačiau iki tol laukia dar vienas kantrybės išbandymas – ant siuvimo siūlo susiverti nuo 1 600 iki 2 500 vienai riešinei reikalingų karoliukų, o paskui tiek pat kitai. Žinoma, dar sudėtingiau, jei rašte yra 2–3 spalvų karoliukai. „Šį darbą, kai yra galimybė, atliekame kartu su vyru Mindaugu – vienas diktuojame iš rašto, o kitas veriame karoliukus, paskui tikriname, ar neįsivėlė klaidų…“ – ilgo proceso eigą paaiškino Aida. Jos vyras Mindaugas irgi linkęs prie meno. Jo nagingose rankose medis virsta meno kūriniais, maloniomis smulkmenomis dukrytėms.
Devynerių Kamilė ir ketverių Rugilė – nuoširdžiausios Aidos darbų vertintojos, kaip ir tėveliai bei vyras. Kamilė, žiūrėdama į senelių namuose kabančius vaikystėje mamos siuvinėtus paveikslėlius, sako, kad irgi nori išmokti siuvinėti. Prašo mamos pamokyti ir nerti, o senelis juokauja, kad tuoj ir mažąją Rugilę sodins į pačias didžiausias stakles.
Aidos diena baigiasi ne su mezginiu rankose. Mezgimui reikia ne tik gerų akių, bet ir šviesos, o geriausia – dienos šviesa. Vis dėlto ypatingo kruopštumo darbui, kai reikia susiūti riešinių galus, tenka naudoti net vyro prožektorių ant galvos.
Praverčia visokia patirtis
Aida trokšta imtis ir kitų rankdarbių, nes viskas įdomu, bet dabar jos tikslas – pasiruošti personalinei riešinių parodai Klaipėdoje, „Marginių“ salone. Per savaitę moteris numezga dvejas riešines, o kai reikia pagalbos, padeda tėveliams austi.
Iki pirmosios dukrelės gimimo Aida įgijo įvairios patirties, mokydamasi LCC tarptautiniame universitete Klaipėdoje, dirbdama Klaipėdos universitete, o vėliau magistrantūros studijoms pasirinkusi Švedijos Jonšiopingo tarptautinį universitetą. Pagal studentams skirtą programą, dar studijuodama bakalaurą, buvo išvykusi dirbti į Jungtines Amerikos valstijas. Vėliau teko padirbėti ir Italijoje, ir Anglijoje. „Visa patirtis gera: dirbau ir aukle, ir kirpėjos padėjėja, ir koldūnus gaminau. Tačiau man gerai ten, kur mano šeima. Tad kiekvienas išsiskyrimas buvo aplaistytas ašaromis, nors žinojau, kad grįšiu į namus“, – prisipažino Aida.
Prieš devynerius metus ji apsisprendė užsiimti nuo vaikystės širdžiai miela veikla – rankdarbiais ir į buvusią darbovietę po dekreto nebegrįžo. Jau kelintus metus Aida kartu su kitais rajono tautodailininkais dalyvauja parodose, kur eksponuoja savo riešines, o įgytos žinios, patirtis, mokslas universitete anglų kalba labai praverčia ir dabar.
Laima ŠVEISTRYTĖ
Autorės nuotr.
