Kūrybos darbai
Didžiausia nauda – susipažinti su žmonėmis
Pajūrio regioninio parko ekologas Erlandas Paplauskis sako savęs nelaikantis nei fotomenininku, nei žurnalistu, nors laisvalaikį skiriąs šiems pomėgiams. Jo nuotraukų, kuriose užfiksuota gamta, kelionių įspūdžiai, žmonės, galima pamatyti įvairiuose žurnaluose, tačiau atskiru leidiniu jų neplanuojąs leisti.
Paroda „Klaipėdos rajono tradicinės kultūros vertybių registras: atlikėjai, pateikėjai, meistrai“, pasak jos autoriaus, tarsi nukrito iš dangaus. „Man pasiūlė dalyvauti konkurse, kurį laimėjau ir turėjau galimybę įamžinti tuos rajono žmones, kurie puoselėja tradicines kultūros vertybes“, – sakė E. Paplauskis. Parodoje, kuri Kultūros centre veiks visą rugsėjį, eksponuojamos 28 tautodailininkų, liaudies muzikantų, tautosakos, kulinarinio paveldo, žvejų tradicijų pateikėjų, krašto tradicijų puoselėtojų nuotraukos. Vėliau ši paroda bus eksponuojama rajono seniūnijų centruose.
Visi įamžinti žmonės, pasak fotografijų autoriaus, savaip svarbūs, tačiau ne viską pavykę užfiksuoti fotografijose, kai ką geriau būtų įamžinusi filmavimo kamera. „Turėjau tikslą atspindėti žmogaus asmenybę, todėl man baisiausia buvo, kai žmogus sakydavo, jog dabar negalįs fotografuotis, nes jam reikią pasiruošti, – pasakojo parodos autorius. – Man tai katastrofa. Nenorėjau, kad žmonės pozuotų, būtų nenatūralūs.“ Kadangi senesnioji karta jaučianti tiesiog pareigą pozuoti, fotografijų autoriui tekę su atlikėjais jų aplinkoje praleisti ne kelias minutes ir padaryti ne vieną kadrą. „Paprastai padarydavau apie 20 kadrų, o iš jų atrinkdavau vieną, mano nuomone, labiausiai pavykusį“, – apie fotografavimo procesą pasakojo E. Paplauskis. Jis pripažino, kad labiausiai jį glumino vyresnės kartos žmonių nuostata, jog fotografuoti reikia jaunus, o ne senus, nes jie esą negražūs. „Man ne kartą sakė: „Ką čia mus, senius, fotografuoji. Fotografuok jaunus“. Tačiau man įdomus ir gražus žmogus, kurio veide visa biografija. Kiekviena raukšlė ką nors liudija. Aš išvis nefotografuoju jaunų, nes man tai neįdomu, – sakė parodos autorius. – Ir mano misija – ne puošti, o įamžinti.“
Fotografas prisipažino iš nuotraukų „atėmęs“ spalvas, kad neblaškytų dėmesio. Jo nuomone, kai kurių fotografuotų žmonių aplinka labai spalvinga, tad atitrauktų dėmesį nuo paties portreto, trukdytų jį suvokti. „Nesistengiau daryti meninių fotografijų. Pasaulyje fotografijos prikurta tiek, kad pakaktų visą žemės rutulį triskart suvynioti, tad labai retai pavyksta pamatyti tikrai unikalią fotografiją. Prasmę matau dokumentikoje, tad fotografija man – kaip papildomi žodžiai, tačiau mene nieko naujo pasakyti negaliu, todėl ir technikos subtilybių nenaudoju“, – sakė E. Paplauskis ir prisipažino esąs vartotojas – norįs, kad nuotrauka kažkam būtų svarbi. Tarp jo mėgstamiausių knygų autorių – fotografijos istorijos žinovė ir fotografijos kritikė Siuzan Sontag.
„Kilus visuomenėje kokiam ekologiniam mitui, fotografiją pasitelkia tam mitui sugriauti. Vaizdas veikia geriau negu žodis. Pavyzdžiui, gamtos vaizdai savaime tarsi inspiruoja žmones pamąstyti apie gamtosaugą“, – įsitikinęs ekologas. Jis prisipažįsta, jog namuose turįs labai mažai nuotraukų, o labiausiai mėgstąs žiūrėti istorines. „Po 50 ar 100 metų bus labai įdomu pamatyti nuotraukas, kuriose įamžinti senuosius amatus išmanę žmonės, kulinarinio paveldo saugotojai, pasakotojai, tautodailės ir kiti kūrėjai. Fotografijos atliks savo darbą. Šią parodą pagal savo gebėjimus laikau vienu iš prasmingiausių darbų“, – po parodos sakė E. Paplauskis.
Laima ŠVEISTRYTĖ
