Kvietimas diskutuoti
Triukšmą įveiksime tik raminamaisiais?
Klaipėdos r. laikraštyje „Banga” sužinojusi apie tai, kad rajono Savivaldybėje svarstomos „Triukšmo prevencijos Klaipėdos rajono viešose vietose taisyklės”, nulėkiau į internetą ir atsiverčiau ten pateiktą projektą. „Pagaliau!” – išsprūdo palengvėjimo klyktelėjimas. Mano džiaugsmo priežastimi buvo viltis, kad vieną kartą ir aš, paprasta kaime gyvenanti moterėlė, galėsiu pasislėpti už įstatymo kaip už „pečiaus“ nuo kaimyninėse kaimo turizmo sodybose keliamo triukšmo.
Kaimynai kaip kaimynai, gal tik kurtoki (nesistebiu), nes savo kiemuose negirdi turistautojų plėšiamų koncertų – svečiai į bendrovių organizuojamus renginius atvyksta iki dantų pasikaustę garso aparatūra, tad keliamų decibelų kiekis net mirusį karste šokdintų. Ką jau kalbėti, kad negirdi aplinkinių kaimo gyventojų dejonių ir aimanavimų. Kartą neapsikentę net kolektyvinį laišką suraitėm. „Mielieji, brangieji, – maldavom, – mes čia gyvenam, ką ten medelių šiurenimo, upelės čiurlenimo, bet ir paukštelių čirenimo nebegirdim, net tarpusavyje nebesusikalbam – tiek tas triukšmas atmuša smegenėles”. Nemalonu prisipažinti, kad net policininkus kvietėmės. Bet tie, vargšeliai, iki vartų atvyksta, o toliau, pasirodo, žengti neturi teisės, nes privati valda, tai it musę kandę atgalios spūdina.
Bet, pasirodo, teisybė yra. Dabar patvirtins taisykles, ir mes gyvensime, jei ne kaip pas Dievą užantyje, tai bent tyloje ir ramybėje. Tačiau, akimis naršant taisyklių projektą, mano džiaugsmas kaip ledų porcija praėjusios vasaros atokaitoje tirpo, o akys kaip žemės syvų pritvindyti rudeniniai obuoliai apvalėjo. Mat sužinojau, kad garsiai groti muziką bus draudžiama tik nuo 22 val. iki 7 val. ryto. Tiesiog negalėjau patikėti. Išeina taip, kad aš – tik kažkokia nepatenkinta niurzgalė, o mūsų kaimo verslininkai – didžiausi altruistai, nes jie niekada (!) neleido garsiniams renginiams tęstis nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro. Tik nuo popietės. O juk galėjo, įstatymui kukliai nusilenkę. Pasirodo, girdėjo mūsų prašymus, atsižvelgė ir nuolankiai kentė nekantrius nepatenkintųjų skambučius: pritildykite garsą! Be to, skaitant projektą, aiškėjo, kad nakties metu kaimo turizmo sodybose draudžiama GARSIAI groti muziką. Bet negarsiai – galima. O tas „garsiai – negarsiai” – toks subjektyvus dalykas. Ypač, kai naktį neprisišauksi tarnybos, galinčios tave saldžiai nuraminti: mielieji, miegokite ramiai – triukšmas neviršija leistinos normos.
Na, va, pasidejavau, bet tikiuosi, kad su garsinėmis problemomis ir kiti rajono gyventojai susiduria. Sakykit, pasakokit savo bėdas, nes taisyklės yra pateiktos viešam svarstymui. Tegu žino atsakingieji, kad jų parašais patvirtinti įstatymai realiame gyvenime suskamba labai garsiai. Kartais taip triukšmingai, kad reikia gerti raminamuosius. Nejaugi didesniu vaistų suvartojimu greičiau sueuropėsime?
Vienas iš kaimynų, kuriam telefonu pranešiau apie rengiamas triukšmo prevencijos taisykles, kukliai pasidejavo: „Žemi mūsų stogai, nieko nepasieksim”. Teko jam paaiškinti, kad tylėdami tikrai nieko nepasieksim. Ir stogai žemi tada, kai galva žeme velkasi.
Inga ŠARKIENĖ
