Kvietimas į Žagarę: čia ne tik vyšnių festivalis
Vasara – atostogų ir kelionių metas. Egiptą ir Turkiją pasilikime rudeniui ar pavasariui, o dabar – pirmyn po Lietuvą. Juo labiau, kad kelionėms po savo šalį nereikia net atostogų. Tam užtenka savaitgalių.
Seniausiai paminėta vietovė
Taigi jeigu dar nesuplanavote, siūlau paviešėti šiauriniame Lietuvos pakraštyje – Žagarėje. Tikrai nenusivilsite, nes jeigu jūsų žinios apie Žagarę prasideda vyšniomis ir baigiasi tuo, kad čia yra kažkokio keistuolio Puodų namas, vadinasi, jūs apie Žagarę išties nežinote nieko. O šis miestas unikalus daugeliu aspektų. Pirma, tai seniausiai – 1198 m. istoriniuose šaltiniuose paminėta Lietuvos vietovė. Senamiestyje iki šiol išlikęs 16 a. gatvių tinklas, kuriame ir dabar puikuojasi 19 a. pabaigos 20 a. pradžios mūriniai pastatai. Daugelis nustemba, kad palyginti nedidelis miestas nuo seno dalijamas į Senąją ir Naująją Žagarę, kurias skiria Švėtės upė. Žagarės klestėjimo laikas – 20 a. pradžia. Apie miesto aukso amžių išraiškingai kalba tai, kad Žagarėje buvo penkios bažnyčios: be šiuo metu abiejose Švėtės pusėse esančių dviejų Šv. Petro ir Povilo bažnyčių, čia kadaise dar buvo liuteronų, stačiatikių cerkvė ir žydų sinagoga (išlikusi, bet apleista). Istoriniai šaltiniai teigia, kad iki Antrojo pasaulinio karo Žagarėje gyveno apie 14 000 gyventojų. Iš to laikotarpio išlikęs paskutinio dvaro savininko Dimitrijaus Naryškino išpuoselėtas klasicistinio stiliaus pagrindinis pastatas, žirgyno arklidės bei maniežas ir angliško Tiudorų (arba Viktorijos) stiliaus pastatų kompleksas bei 70 ha parkas, visas apjuostas akmenų siena. Šiuo metu pagrindinis dvaro pastatas ir parkas renovuotas ES lėšomis ir pritaikytas visuomenės reikmėms: turizmo, rekreacijos, gamtos pažinimo. Dvare veikia turtinga medžioklės trofėjų bei Žagarės istorijos ekspozicija. Beje, praėjusiais metais parkas labai nukentėjo nuo prasiautusios audros. Kitoje miesto pusėje panorėję galėsite trumpam nusikelti į dinozaurų epochą – jūsų laukia dolomito atodanga.
Ir dvasiai, ir skrandžiui
Žagarėje apstu kultūrinių renginių: aną trečiadienį dvare buvau dailės meno parodoje „Mozės klajonės“, o sekmadienį jau ruošiuosi į šokio koncertą gimnazijos salėje. Festivalių šiemet bus net penki: be jau minėto Vyšnių, dar vyks Jaunimo, Naktigonės, Chorų ir Teatrų. Grąžinti buvusią šlovę savo miestui žadina Žagarėje gyvenanti kartu su vyru Sauliumi iš Anglijos atsikėlusios Sarah Rabagliati-Mitrikė. Ji ne tik davė pradžią Vyšnių festivaliams, bet kasmet organizuoja gatvės meno – Fringe festivalius, Blusų turgelį. Kai išalksite, miesto aikštėje galėsite pavalgyti kavinėje „Švedlaukis“ arba pasivaišinti tikro italo Sebastijano (žmona lietuvė parsikvietė iš Italijos) kepamų tikrų itališkų picų. Jeigu mėgstate vaišes gamtoje, tam reikalui paruošta visa infrastruktūra: pavėsinės su laužavietėmis ežero arba karjerų pakrantėse. Iki numingant puikiai praleisite laiką pasukę ozo (Ledynmečio padarinys) pažintiniu taku per pušyną. Čia galima ir nakvoti pasistačius palapinę (už erkes neatsakau). Nakvynę galima užsisakyti ir dvare, jei tik viena šeima, mieste yra nedidelis jaukus viešbutukas.
Nenustebkite, jei įvažiavę į Žagarę savo mobiliajame telefone rasite sveikinimą atvykus į Latviją, nes jinai čia pat, tik pasibaigus miesto ribai. Kadangi jau gavote sveikinimą, kodėl gerai išsimiegojus nepasukti pas kaimynus. Tik už keliasdešimties kilometrų Tervetėje yra gausiai net iš kitų užsienio šalių lankomas fėjų ir nykštukų pasaulio parko atrakcionas – vaikams tikrai patiks. Jei dar užtekote laiko, Bauskės kryptimi, tik 70 km nuo Žagarės, puikuojasi Rundalės rūmai, ne ką prastesni nei Peterburge.
Gražaus poilsio ir puikių įspūdžių.
Egidijus ŽIEDAS
Autoriaus nuotr.
