Laivadirbystė į Dreverną gražins krašto autentiką

Prieš dešimtmetį Drevernoje užgimusi idėja visiems laikams įamžinti čionykščio laivadirbio Jono Gižo atminimą, šiandien klesti. Netrukus etnografinės sodybos lankytojai galės išvysti ir plaukiojantį senovinį kuršlaivį, kurio atsiradimą inicijuoja ‘ Savivaldybė. Į tradicija tapsiančią „Laivadirbio dieną“ šiemet pakvietę muziejininkai dreverniškius ir svečius supažindino su laivyba turtinga Pamario krašto praeitimi, visi norintieji galėjo pasiplaukioti ir Klaipėdos Jūrų muziejaus vadovo atplukdytu kaimyniniu kurėnu.

Pagarba J. Gižui

Šiųmetė „Laivadirbio diena“, į kurią tradiciškai kukliai rinkosi dreverniškiai ir kultūros, turizmo atstovai, tapo Gargždų krašto muziejaus projekto „Darau laivelį, mezgu tinklelį“ dalimi. Pavadinimas „Laivadirbio diena“ gimė praėjusią vasarą organizuojant vieną renginių, skirtą garsiajam Drevernos laivadirbiui Jonui Gižui jo 145-ųjų gimimo metinių proga.

Pažintinė–istorinė projekto dalis visus norinčiuosius šiemet supažindino su laivadirbio amatu, Kuršmarių burvaltėmis, Jono Gižo asmenybe ir Dreverna. Šiemet šioje projekto programos dalyje dalyvavo Lietuvos jūrų muziejaus Laivybos istorijos skyriaus vedėjas ir plaukiojančio muziejaus eksponato – kurėno – kapitonas Romaldas Adomavičius. Ir nors gamta Drevernos šįkart ir vėl nelepino šventei dovanodama lietumi prapliupusį dangų, svečiai mielai leidosi į pasiplaukiojimą šiuo istoriniu laivu, atstatytu dar 2001 metais.

Laiko paralelės

Pamario kultūros pristatymui skirtoje šventėje dar kartą priminta, kad žvejų kaimelio prieplaukoje jau kitąmet turėtų prisišvartuoti kuršių laivas – kuršlaivis. Tokio laivo šeimininkė bus Klaipėdos rajono savivaldybė, o projektą įgyvendins Klaipėdos rajono turizmo informacijos centras. Projektą iš dalies rems ES. Kuršlaivis bus statomas pagal paties J. Gižo kurtą laivo modelį, kurio originalas stovi Monako okeanografijos muziejuje. Tikimasi, kad kurėnas Drevernoje turistus džiugins jau kitų metų „Laivadirbio dienoje“.

Apie kuršlaivių statybą, meilę laivadirbystei ir jos autentikos saugojimą šventėje pasakojo svečias iš Rusnės, laivadirbys Simas Knapkis bei kraštotyrininkas ir leidėjas Kęstutis Demereckas.

J. Gižo etnografinės sodybos–muziejaus vadovė Valentina Žigienė priminė istorijos virsmą: „Dar 1945-aisiais Drevernos prieplaukos nebuvo įmanoma įsivaizduoti be laivų. Tačiau praėjus keletui metų jų čia beveik neliko. O juk buvo laikas, kai Drevernoje gyventojai galėjo išvysti apie 400 laivų. Todėl tokį faktą išgirdę muziejaus lankytojai vaikai sureaguoja ypač vaizdingai – sako, kad čia būdavę tiek laivų, kiek dabar „Akropolyje“ mašinų“, – šių ir anų laikų paraleles įvardijo direktorė.

Tuo tarpu Gargždų krašto istorijos muziejaus direktorė Sigita Bučnytė pastebėjo, kad Dreverna sparčiai plečia savo istoriją. J. Gižo sodyba veikia trejus metus, tačiau, kaip pritarė Klaipėdos rajono turizmo informacijos centro direktorė Daiva Buivydienė, sodyboje veikia turtinga ekspozicija, kurianti autentišką Drevernos veidą.

Istorijoje taško nededa

Tai, kad savo laiku buvo sudėtinga įsivaizduoti marias be burlaivių pasakojęs laivadirbys S. Knapkis neslėpė, jog laivadirbystė greičiau yra pašaukimas, nei meistrus traukiantis amatas. Vandens ir istorijos trauką, būtiną besidomintiems laivadirbyste, paliudijo kraštotyrininkas K. Demereckas. Jis priminė, kad nepriklausomybės pradžioje jūrinės istorijos ir kultūros klubas „Budys“ rado kelią į J. Gižo dukters Evos namus Drevernoje, padėjo išsaugoti dalį sodybos istorinio palikimo, užfiksavo filmuotą medžiagą apie laivadirbio palikuonę. „Dalis istorijos jau prarasta, o atstatyti pastatai – tušti, be vėjalenčių, kitų istorinių šio krašto detalių. Tad tyrinėjimai dar tik prasidėję, nereikia juose dėti taško“, – apie prasmingą laivadirbystės puoselėjimą J. Gižo etnografinėje sodyboje kalbėjo jis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių