Lietuvis savanoris Sumuose buvo sukrėstas, vietiniams – tai žiauri kasdienybė
„Ką pajautėt sprogimo metu?“ – paklausė okupantų bombardavimo liudininkės lietuvis savanoris Renatas Bertulis. 28 metų vaikinas, Vakaruose dirbantis tolimųjų reisų vairuotoju, panoro savo akimis įsitikinti, ką reiškia karas, ir atvyko į 30 kilometrų nuo Rusijos sienos esančius Sumus.
Vaikinui iš tikrųjų tai buvo antra kelionė. Prieš du mėnesius jisai atsiliepė į garsaus visuomenininko Valdo Bartkevičiaus kvietimą nuvairuoti mašiną Ukrainos kariams. V. Bartkevičius vien šiemet sugebėjo už suaukotas lėšas nupirkti ir lietuvių padovanotas nuvežti ten šimtą mašinų.
Tai va, prieš du mėnesius ukmergiškis Renatas nuvairavo vieną mašiną iki Lvivo ir autobusu grįžo namo. Toliau važiuoti bijojo. Šį kartą vaikinas ryžosi mašiną vairuoti į pafrontę ir atgabeno Rusijos Kursko srityje kovojantiems kariams. „Įsivaizdavau, kad čia baisu, o per pusdienį neišgirdau nei dronų zvimbimo, nei sprogimų“, – kiek nusivylęs pasakė vaikinas, kai kartu su V. Bartkevičiumi ir keliais vietos kariais susėdom pietų.
Kariai nusišypsojo, o vienas pasakė: „Džiaukis, kad ramu. Mes, kai išvykstam į pasienį, meldžiam tokios tylos, nes ten ausys spengia nuo sprogimų.“ Po pietų nusprendžiau Renatą nuvežti į keletą vietų, į kurias neseniai buvo atskridusios rusų bombos. Ten vaikinas iš nuostabos vaikščiojo išsižiojęs ir, negalėdamas savo akimis patikėti, viską filmavo, kad parodytų bičiuliams.
Kieme, į kurį atskridusi bomba sužeidė daugiau kaip šimtą aplinkinių namų gyventojų, pamatėme subintuota ranka ir raišuojančią moterį. Kai užkalbinus ši pasisakė esanti sprogimo liudininkė ir ką tik grįžo iš ligoninės po ten praleistos savaitės, Renatas paprašė pasidalinti sprogimo momento prisiminimu.
„Buvo 14 valanda, stovėjau prie lango ir kalbėjau telefonu su mama. Pamenu tik tai, o po to tamsa, atmintyje nieko nėra. Nes smūgio banga nusviedė ant žemės, ir praradau sąmonę. Stebuklingu būdu likau gyva, jokia skeveldra nepataikė į galvą. Ligoninėje irgi stebėjosi, nes net mano telefonas, kurį laikiau prie ausies, liko susibangavęs. Kūnas nusėtas mėlynių, pirštus operavo. Bomba sprogo 100 m nuo namo, jei arčiau – tuščia vieta. Namas tačiau liko gyventi netinkamas – butuose vien nuolaužos“, – papasakojo 54 metų Oksana.
Lietuviui pasidomėjus, o kokios bendros nuotaikos mieste, moteris sunkiai atsiduso. Kiek patylėjo ir prakalbo: „Visi nervinasi, bijom, kad prasiverš ir teks bėgti. Oro pavojaus sirenos be perstojo, naktimis girdim dronų zvimbimą ir sprogimų pasienyje aidus. Ten, sako, mūšiai žiaurūs, žūva daug ir mūsiškių. Kelias pastarąsias savaites rusai taip bombardavo pasienio kaimus, jog galutinai visi išsibėgo, pilkoji zona. Geriam raminamuosius, nemiegam ir laukiam, kas toliau.“
Renatą pravežiau dar pro kelias teroro vietas iki miesto pakraščio, kur namai baigiasi ir tolyn eina tiesus kelias į Rusijos Sudžą. Abiejose kelio pusėse tiesiasi išrausti apkasai ir išstatyti „drakono dantys“ – cementiniai trikampiai, blokuojantys tankų važiavimą.
Kai Sumuose pirmą kartą lankiausi prieš dvejus metus, tokių įtvirtinimų toje vietoje nebuvo. Jų nemačiau niekur, nors pravažiavau ilgą pasienio liniją, ieškodamas kaimų, menančių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės praeitį. Mat viduramžiais čia buvo LDK teritorija, o ties riba su Rusija lietuviai steigė gynybinius kaimus.
Pereitą rugpjūtį Ukrainos kariams įsiveržus į Rusijos Kursko sritį, Sumų regione sąlyginė ramybė baigėsi. Iki tol Maskva didžiausią dėmesį skyrė kovoms Donbase, nes gvelbėsi užgrobti turtingą naudingų iškasenų ir retųjų metalų regioną.
Prasidėjus Kursko operacijai, Rusija tarsi keršydama ėmė dažniau apšaudyti Sumų gyvenvietes, todėl buvo nuspręsta įrengti papildomus įtvirtinimus tam atvejui, jei savi kariai iš Kursko ims trauktis, o priešas nuspręs veržtis į Sumus. Taip ir nutiko, ukrainiečiai dėl įvairių priežasčių atsitraukė iš daugumos Kurske užimtų žemių, tad dabar kovos vyksta tiek Rusijos pusėje, tiek keturiuose kaimuose Ukrainos pusėje.
Man pavyko pakalbinti keliolika karių, visi jie yra įsitikinę, kad iki Sumų priešas nepraeis, nes teritorija yra gerai įtvirtina ir ginama. Kariai paliudijo, jog pasienio kaimus priešai taip dažnai apšaudo, jog ten tapo neįmanoma civiliams gyventi. Kovotojai spėjo, kad rusai nori Ukrainos teritoriją apie dešimt kilometrų iki Rusijos sienos paversti negyvenama užminuota teritorija.
„Ukrainiečiai demonstruoja stebuklus, atsilaiko prieš žymiai gausesnius priešus. Jei esi labai drąsus, gali prisijungti prie karių, tai padarė keliasdešimt lietuvių, kovoja ir latviai, estai bei savanoriai iš viso pasaulio. Fronte tai, ką išgyveno Oksana, patiria visi. Tik išgyvena ne visi“, – pasakiau Renatui.
„To, ką pamačiau ir išgirdau, neįmanoma suvokti žiūrint TV žinias iš Kyjivo. Reiktų čia atvežti Vakarų valstybių vadovus, gal tada labiau suprastų ir labiau norėtų padėti su žymiai galingesniu okupantu kovojantiems ukrainiečiams“, – regėtų vaizdų sukrėstas pasakė lietuvis.
Pats aš pastarosiomis dienomis didžiausią dėmesį skyriau piniginėms rinkliavoms gyvūnų prieglaudoms bei maistą kariams gaminančiai virėjų organizacijai „Sumų bitutės“. Pastarąją prieš trejus metus įkūrė iki karo medicinos seserimi dirbusi Irina Lošak. Su dviem pagalbininkėmis, kurios vienos brolis, o kitos vyras žuvo kare, Irina ruošia vakuuminiu būdu uždarytus ir atšaldytus maisto paketėlius, kurie dronais yra numetami priekinės linijos kariams. Ten, kur neatvažiuoja joks transportas.
Pamatęs, kad „Sumų bitutės“ maistą gamina ant lėtos ir tik vieną kaitvietę turinčios elektrinės viryklės, paraginau lietuvius aukoti normaliai dujinei viryklei. Jau kitą dieną ji buvo nupirkta, ir moterims nebereikia triūsti po aštuoniolika valandų, o maisto septynioms brigadoms galės paruošti daugiau.
E. BUTRIMO nuotr.
Eldoradas BUTRIMAS
Specialiai iš Sumų, Ukraina
