Lietuvos dviračių legenda Diana Žiliūtė – apie nepriklausomybės įkvėptą įspūdingą karjerą ir dvasines kančias kovojant dėl pilietybės

17 aukso, sidabro ir bronzos medalių – tiek apdovanojimų per įspūdingą karjerą Lietuvai iškovojo dviratininkė Diana Žiliūtė. Šiandien, dviračių sportą jau palikusi užnugaryje, D. Žiliūtė su spindinčiomis akimis prisimena pasididžiavimo jausmą atstovaujant nepriklausomą Lietuvą ir stovint ant apdovanojimų pakylų skirtinguose pasaulio kampeliuose rankose plazdančią trispalvę. Tiesa, moters žvilgsnis apsiniaukia prisiminus dieną, kai sužinojo, kad turi atsisakyti Lietuvos pilietybės. D. Žiliūtė atvirai dalinasi savo išgyvenimais ir tikina, kad šio jausmo neturėtų patirti nė vienas žmogus.

Diana, esate viena labiausiai nusipelniusių dviračių sporto atstovių Lietuvoje. Kaip pavyko to pasiekti, ką teko paaukoti dėl šių rezultatų?

Viso to pasiekiau dėl begalinio noro kažką parodyti, pasižymėti istorijoje. Dviračių sportas buvo mano gyvenimo emocija, tik jį suradusi pamilau ir supratau, kad dėl šio sporto galiu paaukoti bet ką. O paaukota labai daug – mano šeimos nariai, draugai, žmonės, kurie mato pasaulį tokiomis pat spalvomis kaip ir aš, mano gimtinė. Vietoje to, kad gyvenčiau Lietuvoje, turėjau gyventi užsienyje ir į pasaulį žvelgti kitomis akimis, jau ne vien tik žemaitės, rietaviškės, kuri gyvena lietuvišku masteliu. Turėjau tikrai daug paaukoti, tačiau šiandien, analizuodama jau praeitą kelią, niekuo nesigailiu, nes draugai išliko, o šeimos nariai mane myli ir gerbia, nors išvykusi ir turėjau paaukoti jų artumą. Suprantu, kad visai tai, ką pasiekiau, yra mano savęs įgyvendinimas, mano kaip lietuvės, kuri bet kur pasaulyje beužlipusi ant apdovanojimų pakylos į aukštumas iškėlė Lietuvos trispalvę. Taip pat įgyvendinau savo kaip sportininkės asmeninius tikslus ir svajones. Tai – žodžiais nenusakomas jausmas.

Gimėte nedideliame Rietavo miestelyje, o jūsų karjerą žymi ir laikotarpis, kai Lietuva tapo nepriklausoma valstybe. Ką jums reiškė atstovauti Lietuvai?

Tai buvo išties ypatingas laikotarpis. Pradėjusi sportuoti trylikos, penkiolikos jau buvau paimta į Lietuvos rinktinę, kad atstovaučiau mūsų nepriklausomą šalį pasaulyje. Aišku, nebuvau tokiose aukštumose, kad iš karto galėčiau rodyti rezultatus, tačiau tas nepriklausomybės išgyvenimo momentas buvo nuostabus. Didžiulė garbė, visiškai naujas akcentas, kurio nebuvau patyrusi savo gyvenime… Taip jaučiausi ne tik aš, bet ir visa mano karta. Juk mes buvome pirmosios kregždutės, kurioms teko garbė atstovauti Lietuvą pasaulyje.

Po įspūdingos karjeros ir dešimčių Lietuvai iškovotų medalių jus pasiekė žinia, kad netenkate Lietuvos pilietybės. Kokiomis aplinkybėmis tai įvyko?

Tai įvyko 2005 m., kai Italijoje gimus mano dukrytei aš nusprendžiau padovanoti jai pagal gyvenimo medį priklausančią dovaną – Lietuvos pilietybę. Aš kreipiausi į Lietuvos ambasadą Romoje, norėdama išsiaiškinti, kokius dokumentus turiu pateikti, o tai sužinojusi, su šeima atkeliavome į Romą, pridavėme reikalingus dokumentus. Suprasdama, kad gyvensiu Italijoje, mano vyras yra šios šalies pilietis, čia gimė mano dukra, turiu galvoti apie ateitį ne tik kaip sportininkė, bet ir mama bei žmona, tad ambasadoje pasiteiravau ir dėl galimybės man gauti Italijos pilietybę. Sulaukiau teigiamo atsakymo ir buvau informuota, kad pagal Lietuvos konstituciją galima įgyti ir kitos šalies pilietybę, neprarandant Lietuvos. Buvau nukreipta visų pirma sugrįžti su kitos šalies pilietybe ir tada bus galima toliau tvarkyti visas detales. Aš taip ir padariau – paprašiau Italijos pilietybės, o kad ją gaučiau praėjo faktiškai pusantrų metų. Priėmusi priesaiką iš naujo kreipiausi į Lietuvos ambasadą, kur išgirdau, kad įstatymai pasikeitė ir man, įgijusiai kitos šalies pilietybę, privaloma atsisakyti Lietuvos pilietybės. Aš, žinoma, nesutikau pasirašyti jokio dokumento, nes neabejojau, kad tai yra neteisinga. Taip prasidėjo mano vargų keliai kasmet rašant laiškus Lietuvos Respublikos Prezidentui, bandant atskleisti situaciją, į kurią patekau. Nors tai buvo tikrai kvaila situacija, aš ir toliau su Lietuvos pasu keliavau po pasaulį ir atstovavau savo šalį įvairiuose tarptautiniuose turnyruose.

Papasakokite kaip ši žinia jus paveikė? Ar susitaikėte su šiuo sprendimu?

Iš žmogaus gali pavogti automobilį, apvogti namus, bet atimti pilietybę… Man tai buvo tarsi griaustinis iš giedro dangaus. Juk aš gimiau Lietuvos piliete, niekas negali to atimti ir paneigti. Iš kitos pusės žvelgiant, kol iš manęs pilietybė oficialiai nebuvo atimta, visą šią situaciją išgyvenau tarsi viena koja. Aš galėjau atstovauti Lietuvai ir skinti apdovanojimus, nes šaliai tai buvo naudinga. Kai išimties tvarka pilietybė man buvo sugrąžinta, gavau laišką iš Prezidentūros, verkiau džiaugsmo ašaromis. Patyriau begalinį džiaugsmą, bet vėlgi tą grąžinimą išgyvenau nevienareikšmiškai. Sau sakiau, kad aš visada buvau lietuvė, iš manęs niekas to neatėmė, gyvenau kaip lietuvė, nors ir neteisėtai.

Diana, su kokiais iššūkiais ir sunkumais susiduria į panašią situaciją patenkantys žmonės? Turbūt jie yra ne tik teisiniai, bet ir dvasiniai?

Tai yra šimtaprocentinis dvasinis nuostolis. Teisiniai dalykai taip pat yra didelis nuostolis, bet jie gali būti tvarkomi ir kitaip. Baisiausia yra dvasinė savijauta, netekimo jausmas.

Kaip manote, kas paskatintų savąją nuomonę dėl Lietuvos pilietybės išsaugojimo, įgyjant kitos, Lietuvai draugiškos šalies, pilietybę išreikšti kiekvieną lietuvį?

Tai tikrai nėra lengva. Žmonės šiandien vis greitėjant gyvenimo ritmui yra susirūpinę savo problemomis, neturi laiko… Manau, kad daugiau žmonių atkreipti dėmesį galėtų paskatinti didesnis artumas, žinojimas, kaip ir kuo tautiečiai gyvena užsienyje. Prieš kurį laiką Italijoje turėjome Italijos lietuvių suvažiavimą, kur labai daug kalbėjome apie referendumą, balsavimą, išgyvenimus, o ši žinia buvo išviešinta pasauliniu mastu, žinau, kad ir Lietuvoje apie tai buvo kalbama. Tokie informacijos kanalai yra beprotiškai svarbūs, kad Lietuvoje gyvenantys žmonės apie mus žinotų. Ir automatiškai žinant bei girdint, galbūt atsiras stimulas eiti ir išreikšti savo nuomonę. Tautiečiams svarbu suprasti, kad mums Lietuva tikrai nėra tik pasaulio dalelytė, kuri mūsų nedomina.

Dėl galimybės išsaugoti pilietybę spręsime kitąmet

Kitų metų gegužės 12 d. kartu su Prezidento rinkimais vyksiančio referendumo metu bus siūloma keisti Konstitucijos 12 straipsnio nuostatą, kuri – išskyrus įstatymų numatytas išimtis – draudžia Lietuvos piliečiui turėti ir kitos šalies pilietybę. Ji būtų keičiama nauja formuluote: „Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais konstitucinio įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka. Konstitucinis įstatymas taip pat nustato Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo pagrindus ir tvarką“.

Pritarus siūlomam pakeitimui, iš Konstitucijos būtų išbrauktas teiginys: „išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“. Tokiu pakeitimu iš pagrindinio šalies įstatymo būtų pašalintas draudimas Lietuvos piliečiams turėti ir kitų šalių pilietybę.  Sprendimas dėl Konstitucijos nuostatos keitimo būtų laikomas priimtu, jei tam pritartų daugiau kaip pusė balsavimo teisę turinčių ir į rinkėjų sąrašą įrašytų Lietuvos piliečių – tai yra, apie 1,2 mln. gyventojų.

Pilietybės išsaugojimo tvarką reglamentuotų LR pilietybės konstitucinis įstatymas. Seime užregistruotame įstatymo projekte numatyta, kad Lietuvos pilietybę galėtų išsaugoti europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančių šalių pilietybę įgyjantys lietuviai. Tokius kriterijus atitinka Europos Sąjungos (ES) ir Europos ekonominės erdvės (EEE) susitarime dalyvaujančios valstybės bei Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos (NATO) ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) narės. Taip pat išskirtos valstybės, kurios tokių kriterijų neatitinka. Išsamiau apie Pilietybės išsaugojimo referendumą – www.referendumas2024.lt.