Lietuvos istoriografijos paminklas

Šiemet sukanka 85 metai, kai pirmą kartą išleistas Adolfo Šapokos redaguotas veikalas „Lietuvos istorija“ – pirmoji lietuvių istorikų profesionaliai parengta studija. Siekiant ugdyti jaunuomenės pilietiškumą jos leidybą rėmė Švietimo ministerija. 17 050 egzempliorių tiražas turėjo patenkinti ir mokyklų, ir piliečių poreikius.

Mūsų savigarba, tautinė ambicija reikalauja kovoti dėl vietos tarp pasaulio tautų, grumtis dėl teisės užbrėžti pasaulio kultūros vaizde kuo garsesnį lietuvišką žodį. Mes tokia pat tauta, kaip ir visos kitos, turim tokių pat teisių, kaip ir daugiamilijoninės tautos. Nušluoti mus nuo žemės rutulio neturi teisės niekas. Adolfas Šapoka

Skaitoma, saugoma, branginama

Tautiečių populiariai vadinta „Šapokos istorija“ simbolizuoja mūsų tautos nacionalinę istorinę savastį, kurios nepalaužė jokios ideologijos. Knyga priklauso pagrindiniams veikalams, formavusiems ir vis dar tebeformuojantiems mūsų tautos ir valstybės sampratą. Skaitomiausia buvo ne tik prieškario, karo metais, bet ir sovietmečiu. Iš originalų ar nelegaliai padaugintų egzempliorių žadino tautiečių patriotinius jausmus, vienijo juos tėvynėje ir išeivijoje iki pat Atgimimo ir Nepriklausomybės atkūrimo. Prezidentas Valdas Adamkus pasakoja, kaip 1944-ųjų liepą traukdamasis iš Kauno A. Šapokos „Lietuvos istoriją“ suvyniojo į tolį, įdėjo į medinę dėžę ir užkasė prie obels savo namų kieme. Tikėjo iki sugrįžtant išsaugosiąs…

Suprasdami savo meto visuomenės ir moksleivijos poreikius, A. Šapoka ir jo redaguotos „Lietuvos istorijos“ bendraautoriai Z. Ivinskis, J. Jakštas, P. Šležas ir P. Klimas buvo įsitikinę, kad jų veikalas išaiškins senąją Lietuvos praeitį ir padės suprasti dabartį, kels lietuvių pilietinę sąmonę, skatins jų tautinį susipratimą.

Kadangi iki tol Lietuvos istoriją dažnai rašė kitataučiai, lietuvių istorikams teko pervertinti visus tuos svetimšalių darbus ir parodyti tokią savo krašto praeitį, kokia ji iš tikrųjų buvusi. Jų istorijos mokslo samprata buvo patriotiškai nusiteikusių pozityvistų: ne sekti pasakas ar remtis svetimųjų požiūriais, o laikytis kritiško šalies įvykių suvokimo, pirmenybę teikti tautos socialiniams ir kultūros santykiams. Parodę tautos praeities kelią, A. Šapokos teigimu, ugdysime tvirtus jaunimo patriotinius jausmus.

Autoriaus sukakčių metai

Adolfas Šapoka gimė prieš 115 metų – 1906-ųjų vasario 13 d. Utenos valsčiuje. Baigęs Panevėžio gimnaziją istorijos studijas pasirinko Kauno universitete. Kaip tada buvo įprasta, po studijų absolventai metus privalėjo tarnauti kariuomenėje. Vėliau žinias tobulino Prahos universitete, stažavosi Stokholmo Baltų institute. 1932–1940 metais dėstė istorijos kursą Vytauto Didžiojo universitete, rašė straipsnius Lietuvos istorijos tema, dalyvavo istorikų draugijos veikloje. Sovietų okupacijos metais buvo atleistas, vokietmečiu vėl grįžo dėstyti į VDU.

1944-aisiais su šeima pasitraukęs į Vakarus mokytojavo lietuvių gimnazijoje. 1948 m. emigravo į Kanadą, uoliai reiškėsi lietuvių kultūrinėse organizacijose, redagavo katalikišką savaitraštį „Tėviškės žiburiai“, bendradarbiavo Bostone leidžiamoje „Lietuvių enciklopedijoje“. Mirė dar jaunas – 1961 m. kovo 9 d., palaidotas Toronte.

Susidomėjusiems – lagerių bausmė

Sovietmečiu A. Šapokos „Lietuvos istorija“, slėpta tamsiose palėpėse, perduodama iš rankų į rankas tik patikimiems asmenims, ypač jaunimui, kėlė grėsmę komunistinės pažangos vizijai, kurios tikslas buvo „formuoti marksistinę-lenininę pasaulėžiūrą, socialistinę sąmonę ir įsitikinimus“. Už knygos skaitymą, platinimą ar citavimą ne vienas buvo nuteistas, ištremtas, pašalintas iš aukštųjų mokyklų. Nepaisant represijų, „Lietuvos istorija“ tapo laisvės simboliu ir skatino gilintis į nutylimus istorijos faktus.

Tiražas – beveik pusė milijono

Visuomenės susidomėjimas ir noras pažinti savo tautos praeitį mūsuose niekada neatslūgo. Frontui artėjant prie Lietuvos, daugybė tautiečių, traukdamiesi į Vakarus, kaip brangiausią turtą vežėsi su savimi „Šapokos istoriją“, iš kurios, atsidūrę svetimuose kraštuose, savo vaikams ugdė dvasinę stiprybę ir meilę gimtajam kraštui. Jau 1950 metais knyga buvo išleista išeivijoje. Įvairiais būdais kažkaip leidinys pasiekdavo ir okupuotą Lietuvą. Atgimstančioje tėvynėje 1988–1990 metais pasirodė trys „Lietuvos istorijos“ leidimai, pradžioje fotografuotini, o bendras tiražas – 255 egzempliorių – bemat išpirkti.

2017 metais reprezentacinis, kolekcinis A. Šapokos knygos „Lietuvos istorija“ leidimas papildytas prof. L. Mažylio Berlyne rastu Vasario 16-osios Akto plakatu, istoriniais Lietuvos žemėlapiais, viduramžių Lietuvos valdovų portretais bei kita mūsų tautos simbolika.

Viešojoje erdvėje sklando nuomonės, jog A. Šapokos redaguotas veikalas yra pasenęs, nemetodiškas, nacionalistinis, antilenkiškas ar dar kitaip reikalaujantis pataisų. Kaip alternatyva 2012 metais pasirodė autorių kolektyvo – istorikų A. Eidinto, A. Bumbliausko, A. Kulakausko, M. Tamošaičio – parengta publicistinė „Lietuvos istorija“. Parašyta su tam tikru poleminiu įkarščiu, visuomenei skirta mūsų tautos istorijos apžvalga.

Aldona VAREIKIENĖ