Likimai
Regėjimą praradusi priekuliškė tikisi svajonių išsipildymo
Aštuoniolikmetė priekuliškė Monika Žvirblytė, sveikstanti po trečios galvos auglio operacijos, skirianti tik šviesą nuo tamsos, savo optimizmu gali užkrėsti sveikiausią sielvartaujantį žmogų.
Beveik prieš 3 metus apakusi mergina svajoja gerai baigti aklųjų ir silpnaregių mokyklą, studijuoti universitete ar kolegijoje. Nuo slogių minčių Moniką gelbsti mokslas, mezgimas, siuvimas. Ji stengiasi daug nuveikti, tarsi vidinis balsas kuždėtų, kad reikia skubėti gyventi. Monikai būtų lengviau įgyvendinti savo svajones įsigijus nešiojamąjį kompiuterį, kurio kaina per didelė šeimai, nes dirba tik tėvelis. Gruodžio 6 dieną Gargždų kultūros centre vyksiančiame Klaipėdos rajono Mero padėkos-labdaros renginyje jų dalyvių bus paprašyta aukoti Monikos gyvenimo kokybei gerinti.
Auglys aptemdė pasaulį
Pangesų kaime, Priekulės seniūnijoje, gyvenančių Jolitos ir Juozo Žvirblių dukrelė Monika augo guvi, nenustygstanti, viskuo besidominti. Baigusi Priekulės vaikų muzikos mokykloje akordeono klasę, įstojo į Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją. „Bet Monikai jau nuo šeštos klasės skaudėjo galvą ir dėl to kelis kartus gulėjo vaikų ligoninėje. Į ją pateko ir studijuodama konservatorijoje. Bet medikai aiškino, kad neva tai esą dėl įtempto mokymosi, ir galvoje besiformuojančio darinio nepastebėję“, – pasakojo Jolita Žvirblienė.
Ir tik kai 2005 m. vasarį mergaitė viena akimi apako, buvo skubiai atliktas rimtas tyrimas ir galvoje aptiktas auglys. Tada Moniką išvežė į Kauno universitetines klinikas operuoti.
Po operacijos savaitę matė pasaulį, po to jis vėl aptemo. Tų pačių metų spalį medikai vėl operavo atsinaujinusį auglį. Monika ištvėrė spinduliavimą, chemoterapiją.
Jos gyvenimas apsivertė aukštyn kojom. Teko atsisveikinti su konservatorija ir grįžti pas tėvus į Pangesų kaimą. Jai buvo paskirtas namų mokymas – mergina baigė 10 klasių ir išvyko į Vilnių, aklųjų ir silpnaregių mokyklą. Dabar ji dvyliktokė. Monika greitai išmoko Brailio abėcėlę, skaityti, rašyti Brailio mašinėle ir vaikščioti viena.
Sunkumais nesiskundžia
Tačiau prabėgus porai metų, ji trečią kartą atsidūrė ant operacinio stalo. Šiemet spalio mėnesį Klaipėdos universitetinėje ligoninėje jai trečią kartą operavo auglį galvoje. Dabar Monika sveiksta Palangoje, Reabilitacijos centre „Vyturys“.
Ji susitaikiusi su tuo, kas įvyko, ir sunkumais nesiskundžia.
Monika neslepia akių po akiniais. Atsisuka į kalbantįjį ir žvelgia taip, tarsi jį regėtų. Šypsodamasi pasakojo, kaip ji nori greičiau sugrįžti į savo mokyklą ir susitikti su panašaus likimo bendramoksliais. Dabar jie geriausi Monikos draugai. Iš buvusių sveikųjų tik viena mergina per gimtadienį atsiunčia SMS žinutę. O akla draugė Vaida iš Telšių atvyko į Klaipėdą ją aplankyti ligoninėje.
Monika nedejuoja, kad jos akyse tamsa. „Juk aš viską atsimenu, – šypsodamasi ištarė. – Kitiems yra sunkiau: kai kurios mano draugės nemato nuo gimimo.“
Su tuo susitaikę ir merginos tėvai – juk ji išmoko tvarkyti savo gyvenimą ir nematydama pasaulio. Pasak J. Žvirblienės, medikai sakę, jog yra 5 procentai vilties, kad vienos akies regėjimas pasitaisys. Monika dalijosi įspūdžiais, kaip šį pavasarį savo mokykloje rašiusi rašinius apie miestą, stebuklą, svajonę ir laimėjusi kelionę į Italiją. „Keliavome per Čekiją, Austriją. Vienoje matėme rožių sodą. Gidė pasakojo, aš liečiau gėles ir supratau, kaip čia gražu, – pasakojo mergina. – Vatikane lankėmės Siksto koplyčioje, kurioje daug įspūdingų skulptūrų, Venecijoje plaukiojome gondolomis.“
Siuva ir mezga
Palangos reabilitacijos centre Monika ne tik įvairiomis procedūromis stiprina sveikatą, bet ir mokosi. Ji atsivežusi iš mokyklos užduočių, kurias įveikti padedanti tifloreabilitologė. „Reikia gerai baigti vidurinę mokyklą, kad įstočiau į universitetą arba kolegiją“, – šypsodamasi kalbėjo aštuoniolikmetė.
Pasimokiusi nesėdi rankas sudėjusi – siuva arba mezga. Ji parodė prieš operaciją pasiūtą gėlę-segę, pelę-žaislą, numegztus šalikėlius. Ir pradėtą šaliką broliui Donatui, studijuojančiam Vilniaus universitete. O namuose dar nebaigta jam siūti antklodė. Nuvažiavusią į Vilnių Moniką autobusų stotyje visada pasitinka brolis. Mamai pasiuvusi pagalvę-ramunę. Tai ji nesitraukė nuo dukros lovos po operacijos. „Kasdien ir tėtis ateidavo po darbo“, – Monika pasakojo apie savo brangiausius žmones. Ji prisiminė, kad pernai pasiuvusi ir numezgusi įvairių darbelių, kuriuos sėkmingai pardavusi savo mokykloje surengtoje Kaziuko mugėje.
Gerumas šildo
Monika ir jos tėvai nenoriai pasakojo apie savo rūpesčius ir vargus. Juolab dukra, kuri ir sunkios negalios varginama pasiryžusi savo tikslo siekti savarankiškai. Ji prasitarė neįgalumo pašalpos pinigus taupanti kambario tėvų namuose remontui. Juk jai reikia savo patalpos, kurioje daiktus susidėtų pagal save, kad būtų lengviau orientuotis erdvėje. Labai reikia ir nešiojamojo kompiuterio, bet šeimai tai brangus pirkinys. Mat darbą turi tik tėvelis, o mama bedarbė. Prieš dukros ligą ji uždarbiavo užsienyje. Dabar ieško pamaininio darbo, kad liktų laiko sergančia dukra rūpintis. Reikia išlaikyti ir studentą sūnų.
Jolita Žvirblienė su dukra pasakojo, kad užgriuvus bėdai patyrė žmonių gerumą. Jos nuoširdžiai priekuliškiams dėkojo šeimos gydytojai Nijolei Kirlienei, masažuotojai Marytei, „Grožio studijos“ kirpėjai Reginai, Priekulės socialinių paslaugų centro direktorei Vilijai Lingienei.
Sunki negalia pakeitė aštuoniolikmetės Monikos gyvenimą, bet nepasiglemžė svajonių. Mes galime padėti joms išsipildyti. Monikos Žvirblytės sąskaitos numeris „Hansabanke“: 777300010102581699.
Virginija LAPIENĖ
