Likimai

Žadeikiškių šeimą išbandė bėda

Žadeikiuose gyvenančius sutuoktinius Jadvygą ir Joną Čėsnas išbandė nelaimė. Sunkiai pasiligojusią žmoną rūpestingai slaugo vyras. Jam padeda ir vaikai. „Bangos“ skaitytojai pasiūlė papasakoti apie šią šeimą, kurioje jautrumas ir žmogiškumas įveikė sunkumus, suteikė jėgų gyventi visiškos negalios ligonei.

Prikaustyta invalido vežimėlyje

Žadeikiškė Jadvyga Čėsnienė pensijos sulaukė ūkyje, vėliau bendrovėje dirbdama vyriausiąja buhaltere. Po to dar abu su vyru ūkininkavo nemažame ūkyje. „Niekad nesiskundžiau sveikata, neturėjau nedarbingumo lapelio, išskyrus laikotarpius, kai gimdžiau vaikus“, – skausmingai ištarė invalido vežimėlyje sunkios negalios prikaustyta 67–erių metų moteris. Jai sunku susitaikyti su užgriuvusia realybe.

Grėsmingas cukrinis diabetas jai buvo nustatytas labai netikėtai. Praėjus keleriems metams ištiko insultas ir paralyžiavo vieną kūno pusę. Jadvyga įstengė vaikščioti su lazdele, vėliau su vaikštyne. Tačiau prieš porą metų amputavo dalį pėdos, o netrukus – abi kojas. Dabar visiškos negalios ligonė nebepajėgia savimi pasirūpinti. Šalia jos – vyras Jonas, slaugantis, guodžiantis. Jis prausia, šukuoja savo moterį, verda valgį, skalbia… „Kaip vaiku reikia rūpintis. Neįsivaizduoju, kaip galėčiau palikti tokį bejėgį žmogų“, – ištarė Jonas Čėsna, glostydamas žmonos plaukus. Jo balsas suvirpėjo.

Ir linksmiau pridūrė: „Negaliu nesirūpinti žmona, padovanojusia tris nuostabius vaikus.“

Jadvyga ir Jonas kartu nugyveno 44 metus. Jie užaugino ir išmokslino dukrą ir du sūnus. Savaitgaliais į tėvų namus Žadeikiuose atskuba Gargžduose mokytojaujanti duktė Vilma ir Mažeikiuose gyvenantis sūnus Arūnas su šeimomis. “Jie mane maudo, tvarko namus, – pasakojo Jadvyga. – Ir vis klausia, kuo mums galėtų padėti.“

Palaiko artimųjų meilė

Sunkiai tramdanti ašaras moteris pasakojo, kad su vaikais ryšys nenutrūksta. Va jaunėlis sūnus Žilvinas, gyvenantis Vilniuje, Ispanijoje stebėjęs trejas krepšinio čempionato rungtynes. Į Kanadą išvyko bankininkė marti Aušra, Arūno žmona. Ją guodžia ir augantys anūkai. Koks sportininkas vyriausiasis Julius Triuška, dukros sūnus, žaidžiantis „Bangos“ futbolo komandoje… Mažiausiai anūkėlei Ugnei tik pusantrų metelių. „Sūnus Žilvinas su marčia klausė, ar krikštyti šiuo vardu, – pasakojo Jadvyga. – Kokia judri, aktyvi mergytė“… Ji šukuoja močiutei plaukus, „švirkščia“ vaistus, bučiuoja į žandą.

Moteris džiaugėsi ir kitais anūkais – Simu, Justu, Tadu. Iš viso sulaukusi penkių. „Matydami, kaip tėvai elgiasi su manimi, jie taip pat glosto, bučiuoja mane“, – ne be jaudulio kalbėjo moteris.

Artimųjų beribis gerumas žadina norą gyventi, stiprina visiškos negalios moters dvasią. „Kai ji šypsosi, ir man gera. Verkia – ir man byra ašaros“, – prisipažino 70–metis Jonas Čėsna. Žmona patvirtino, kad ir vaikai moko tėtį neverkšlenti, nes ašaros veržiasi dažnai.

„Viskas gerai“, – nusišypsojo vyras. Jis patikino, kad nuo savo žmonos negali pasitraukti – dažnai glosto ir bučiuoja į žandą. Pasakojo, jog per visas operacijas lūkuriuodavęs už durų, o po to laukdavęs, kol Jadvyga po narkozės atmerkdavusi akis. Ji tris mėnesius praleidusi Slaugos skyriuje. „Bet aš ir ten kaip ligoninėje lankydavau žmoną kasdien. Aš privalau ją paguosti, palaikyti morališkai“, – sakė J. Čėsna.

Jis su dėkingumu kalbėjo apie Paramos šeimai centro direktorę Jurindą Jasevičienę, Socialinės paramos skyriaus darbuotojas, užjaučiančias ir jautriai padedančias spręsti problemas, įsigyti neįgaliųjų slaugai reikalingų daiktų.

Virginija LAPIENĖ