Man aštuoniolika. Depresija sergu nuo dešimties. Kalba Gargždų moksleivės

Lietuvos moksleivių psichinė sveikata yra sudėtingoje situacijoje, bet apie tai kalbėti visuomenei vis dar tabu. Dalinamės liudijimais – ir galimais sprendimais – dviejų Gargždų dvyliktokių, kurioms depresija buvo diagnozuota anksti.

Daugelis mokytojų ir artimųjų apie pašnekovių situaciją nežino, dėl to jos rinkosi kalbėti anonimiškai. Pasakojimai buvo surinkti interviu metu, vėliau redaguoti mūsų komandos ir peržiūrėti pačių pašnekovių. Mūsų tikslas buvo suprasti, kaip depresija keičia gyvenimą ir kokios reakcijos iš aplinkinių – draugų ir mokytojų – norėtų sulaukti sergantieji.

Tai yra pirmoji bendra NARA ir Lietuvos regioninės žiniasklaidos publikacija. Ją rengėme kartu su Klaipėdos rajono laikraščio „Banga“ redakcija (šią publikaciją kartu rengė Karolis VYŠNIAUSKAS, Robertas MACIUS). Teksto iliustratorė Gabija Grinkevičiūtė.

www.nara.lt komandos sukurtas turinys yra finansuojamas Aktyvių piliečių fondo, NARA kolektyvą sudaro profesionalių žurnalistų komanda, kurios darbas remiasi pagarba žmogui, įsigilinimu bei profesinės etikos laikymusi.

Kontekstas

Prieš skaitant asmenines istorijas, svarbu suprasti, kokiame kontekste šiandien auga vaikai ir paaugliai.

Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, psichinės sveikatos problemos lemia 16 proc. visų ligų ir sužalojimų, kuriuos patiria 10–19 metų žmonės. Puse atvejų psichinės sveikatos problemos žmonėms pasireiškia jau iki 14 metų, bet dažniausiai lieka nepastebėtos ir vystosi toliau.

Pernai paskelbtas UNESCO tyrimas rodo, kad iš 38 tirtų turtingų šalių Lietuva yra 33-oje vietoje pagal vaikų gerovės rodiklį. Buvo vertinama moksleivių psichologinė sveikata, fizinė sveikata, akademiniai ir socialiniai įgūdžiai. Lietuva vis dar ryškiai pirmauja pagal paauglių savižudybių skaičių.

Tyrime atskleisti ir specifiniai paauglių savijautos pjūviai: pavyzdžiui, 3 iš 10 penkiolikmečių Lietuvoje nepasitiki savo gebėjimais susirasti draugų; tokia pat dalis 11–15 metų Lietuvos vaikų mano, kad yra per stori.

I istorija: „Pirmą kartą išgirdau tėvus sakant, jog mane myli. Man buvo šešiolika.“

„Žodį „depresija“ pažinau seniai – domėjausi, kaip ši liga kyla, kokie jos simptomai, kokie žymūs žmonės ja sirgo. Žavėjausi jais. Jų depresija atrodė kaip pasiekimas, kaip išsilavinimo požymis. Aš irgi norėjau tokia būti. Dabar suprantu, kad toks požiūris nebuvo sveikas.

Apie savo ligą neturėjau su kuo pasišnekėti. Mano tėvai jos požymių nepastebėjo, o ir su jais kalbėtis atrodė gėdinga. Apie psichinę sveikatą, bent jau mano šeimoje, niekas nešnekėdavo, niekas nėra sirgęs – arba neprisipažįsta. Tėvai tik paklausdavo: „Ką nuveikei per dieną? Ar pavalgei?“ Ir viskas. Nei „kaip jautiesi?“, nei „kaip tau sekasi?“ Sesė manydavo, kad vaidinu: „Kam be reikalo leidi laiką lovoj? Tu visad užsidarius savo kambary. Suauk.“

Ir tikrai – buvau pradinėse klasėse, bet jaučiausi taip, tarsi man jau reikia suaugti. Atrodė teisinga, kad tik vaikai gauna artumo ir šiltų emocijų. Tad sakydavau sau: „Viskas, tau jau aštuoneri, suauk.“ Nebeidavau žaisti su draugais, nes juk žaidžia tik vaikai. Man atrodė, kad gausiu dėmesio ir pagyrų tik tuomet, kai kažką pasieksiu ir mane pastebės kaip suaugusį žmogų, lygų sau. Pamenu, aštuonerių verkdavau savo kambaryje, o juk tokio amžiaus vaikas turėtų būti laimingiausias ir išdykauti.

Nors išsilavinimas man buvo labai svarbus ir mokykloje sekėsi gerai, bet mokiausi per prievartą, kad kažką įrodyčiau tėvams. Tačiau tų pastangų jie, atrodo, net neįvertindavo. Dėl to mokslai labai apsunko. Viskas tapo rutina. Grįžusi iš mokyklos tiesiog gulėdavau lovoje ir žiūrėdavau į sieną, nes nebūdavo jėgų atlikti kasdienius darbus. Bet visas emocijas slėpdavau viduje. Bandydavau jas palaidoti, bet jų susikaupę buvo labai daug. Penkiolikti metai man buvo blogiausi gyvenime.

Būdama šešiolikos, vasarai išsikrausčiau į kitą miestą, įsidarbinau prestižiniame restorane. Kai esi jaunas ir nepilnametis, tave išnaudoja – tiek tavo jėgas, tiek emocijas. Iš savęs daug reikalavau ir pati. Norėjau būti geriausia visur, norėjau, kad tėvai manimi didžiuotųsi. Kasdienybė buvo sunki, o man buvo vieniša ir baisu. Tais metais galvojau viena išsikraustyti į kitą šalį ir likusias gimnazijos klases baigti ten, kad galėčiau būti kuo toliau nuo artimųjų. Atrodė, kad jie į mane vis tiek nekreipia dėmesio.

Tėvams pasakiau tik tada, kai supratau, kad man reikia pagalbos. Kad man reikia vaistų. Jiems atsivėrė akys. Pas specialistą apsilankiau šešiolikos. Būdama pas psichologę, pirmą kartą su tėvais šnekėjausi atvirai, nes sesija buvo bendra. Jie niekada jausmų nerodydavo nei man, nei sesei, bet šįsyk atrodė, kad jie supranta situaciją. Per tą konsultaciją pirmą kartą išgirdau tėvus sakant, jog jie mane myli. Po šešiolikos metų.

Susitikimas su psichologe neišgąsdino, buvau jam pasiruošusi. Man lyg akmuo nuo širdies nukrito, nes pasijutau atsidūrusi gerose rankose. Atrodė, jog pagaliau baigsis šitas košmaras, atsirado žmogus, kuris supranta, kas vyksta, ir žino, kaip man padėti. Ačiū Dievui, radau pagalbą reikiamu metu.

Vis dar negaliu pasakyti, kad košmariškiausias gyvenimo laikas baigėsi. Jau kelerius metus lankausi pas psichologą, esu kelis jų pakeitusi. Anksčiau buvusios kassavaitinės, dabar konsultacijos vyksta kartą per kelis mėnesius. Per tą laiką, atrodo, tiek daug problemų susikaupia. Bet iš tikrųjų tai padeda mokytis tvarkytis pačiai. Blogų dienų dabar būna retai. Nebebūna, kad prasėdžiu viena kambary nieko nematydama. Bet depresija yra liga, į kurią lengva vėl papulti, kai iškyla problema, su kuria sunku susitvarkyti. Tokiomis akimirkomis, atrodo, vėl keliais laipteliais grįžtu atgal. Vėl reikia su savimi padirbėti. Bet dabar jau atpažįstu, kas su manimi vyksta, ir moku sau pagelbėti pati.

Antidepresantų taip ir nepradėjau vartoti. Atrodė, kad man jų labai reikia, bet gavusi neišdrįsau jų gerti. Tėvai pasitarė su gydytojais ir visi kartu nutarėm, kad pirmiausia pabandysiu susitvarkyti pati, o tėvai man padės.

Mano istoriją žino tik keli artimiausi draugai. Kitiems nepasakoju, nes bijau, kad pamatys mane kaip visai kitą žmogų. Nors nėra buvę, kad mane dėl to paliktų ar apkalbėtų, bet tai lyg apsaugos sistema. Žinoma, išsipasakoti norisi, bet vengiu užspausti draugus savo problemomis. Juk nežinau, ar jie nepradės savęs kaltinti, kad nepadėjo, kad nepastebėjo. Pergalvoju daug scenarijų, bet galiausiai tiesiog patyliu ir taip juos pasaugau.

Pamokose apie psichologinę sveikatą nesu nieko girdėjusi. Kartą skatinome mokytojus apie tai pradėti kalbėti, bet taip nieko ir neišgirdome. Gal jiems tai atrodo nereikalinga, o gal jie patys nežino, kaip apie tai kalbėti. Tačiau tai daryti reikia, nes moksleiviai nesupranta, kas su jais vyksta, jie jauni žmonės, jų asmenybės dar nėra susiformavusios. Tai yra mokyklos problema, kad mokytojai nepastebi ir nemoko mūsų atpažinti, jei moksleiviui reikia pagalbos. Negirdėjau, kad Gargžduose kas kalbėtų apie savižudybių prevenciją. Nebent tik patyrusio žmogaus artimieji.

Bet man labai džiugu, kad mano šeima dabar, atrodo, iš tikrųjų mane supranta. Galiu pasišnekėti su sese, ji gelbėja kaip antra mama. Jie supranta, kas yra depresija, ir padeda sveikti.

II istorija: „Į moksleivį žiūrima kaip į akademinį vienetą. Reikėtų žiūrėti kaip į žmogų.“

Pirmuosius mano ligos simptomus tiek šeima, tiek gydytojai nurašė stropumui. Mane kankino stipri nemiga, pradėjau jausti psichosomatinius skausmus – kasdien skaudėjo pilvą, jaučiau širdies persivertimus. Su mama nuvykome pas neurologę. Būdama devynerių gavau pirmuosius raminamuosius. Jie buvo silpni. Tačiau manęs neužrašė nei pas psichologą, nei pas psichiatrą. Neurologė manė, kad tai yra stropaus vaiko sindromas ir man reikia pagalbos nurimti.

Būnant dešimties, skausmas sustiprėjo. Tuo metu laikiausi drastiškų dietų, buvau numetusi daug svorio. Galiausiai, po ilgų važinėjimų iš gydytojo pas gydytoją, man diagnozavo nervinę anoreksiją ir trečiojo – sunkiausio – laipsnio lėtinę depresiją.

Į specialistus mama kreipėsi dėl išorinių padarinių, bet ne dėl emocinių. Pastarųjų šeimoje nepastebėjo niekas, nors mano viduje vyko chaosas. Tuo metu negalėjau žinoti, kas yra depresija ar nervinė anoreksija, vaikui tai svetimos sąvokos. Ligos manyje tiesiog išsivystė. Daug kartų norėjau apie tai prabilti mamai, bet niekada nerasdavau progos. Buvau pasimetusi ir jaučiau gėdą. Leidausi būti vežama pas skirtingus gydytojus, kad tik nereikėtų kalbėti apie emocijas. Nors ir nesuvokiau psichologinių sąvokų, neturėjau žodžių, kaip tai įvardyti, bet labai aiškiai supratau, kad problema yra manyje, kad to neras kažkas iš šalies. Bet apie tai kalbėti atrodė per daug baugu.

Neįprasta, kad dešimties metų vaikui liga būtų taip toli pažengusi. Ko gero, ji progresavo nuo kokių aštuonerių, bet iki šiol nesugebu užčiuopti pradžios. Juk tada dar tik vysčiausi kaip žmogus. Bet pamenu, kad požiūris į mitybą sutriko labai anksti. Nuo pat mažens mane skatino valgyti kuo mažiau. Dietų idėja man niekad nebuvo svetima, žmonės, esantys aplink mane, laisvai apie jas kalbėjo. Kai esi mažas, esi lyg plastilino gabalėlis, tave labai lengva suminkyti įvairiausiomis formomis. Ir man atrodo, kad aš, kaip pagaulus, gabus vaikas, tai pagriebiau ir pritaikiau sau. Išpūstom akim stebėjau aplinkinių veiksmus ir pati pradėjau apie visokias dietas gūglinti.

Neribota prieiga prie interneto vaikui gali tapti problema. Skaitydavau komentarus moterims skirtų žurnalų puslapiuose, domėjausi, kokius pokyčius pajuto dietas išbandžiusios moterys. Viską pritaikydavau savo mažam vaikiškam ūgiui ir svoriui. Tekdavo trigubai sumažinti porcijas, nors buvau kūdenųkūdena. Būdavo, kad kam nors apie tai papasakoju, o tas žmogus man paploja ir paprašo pranešti, jei bus rezultatų. Tai mane labai skatino, užsuko vidinį motoriuką.

Mano šeima iš pradžių to nepastebėjo. Buvau užimtas vaikas, lankiau įvairius būrelius, namo grįždavau šeštą valandą vakaro kaip kokia paauglė. Niekas nematydavo, ką valgydavau. Tik vėliau mama pradėjo pastebėti, kai atsisakiusi jos gaminto maisto vakarienei suvalgydavau ketvirtadalį pakelio varškės. Ketvirtadalis tapo aštuntadaliu, o galiausiai vakarienės išvis nebevalgydavau.

Iš pradžių didžiavausi, kad mano valia yra geležinė. Žinojau, kad joks saldainis manęs nesuvilios. Tai buvo labai malonus jausmas. Galiausiai pradėjau nebevalgyti nei vakarienės, nei pusryčių. Kartais pietums suvalgydavau tik keletą šaukštelių sėlenų, nes jos beveik neturi kalorijų. Iš silpnumo nebegalėjau pakilti iš lovos.

Pamažu jutau, jog visiškai prarandu vadžias. Buvo baisu, kai suvokiau, kaip toli nuvažiavau. Kartą namuose apsilankė psichiatras, kuris patvirtino abi ankstesnes diagnozes – depresiją ir anoreksiją. Tai man suteikė naujos vilties, kad dabar mano ligas pastebės aplinkiniai ir padės iš jų išlipti.

Tačiau nuo to momento iš esmės niekas nepasikeitė. Nors gydytojas ir išrašė antidepresantų, šeima man neleido jų vartoti. Nors turėjau diagnozes, daugiau profesionalios pagalbos negavau. Virsmas į paauglystę buvo toks pat sudėtingas, kaip ir laikas iki jos. Bet tuo metu jau buvau pakankamai subrendusi ir galėjau internete ieškoti man svarbios informacijos. Instagrame ėmiau sekti grotažymę #recoveryfromana – ana yra anoreksijos trumpinys – ir taip radau savo bendruomenę. Taip pat radau grotažymę #icecreamparty – čia sergantys anoreksija skatino vieni kitus vieną dieną suvalgyti tiek ledų, kiek išeis. Tokie maži iššūkiai ir su panašiomis problemomis susidūrusiųjų palaikymas man buvo svarbūs.

Kad pasveikau, maniau kokius dešimt kartų. Bet dabar suprantu, kad nebuvau net arti to. Kai man buvo dvylika, kritau į vegetarizmą, paskui į žaliavalgystę, paskui į veganizmą. Tuo metu buvo pirmasis sveikos mitybos bumas internete, atsirado daug kanalų, kur visokie „guru“ moko, kaip yra sveika visą parą valgyti vien tik bananus. Tokios informacijos buvo prisiriję ir mano artimieji. Todėl mano bandymus jie matė kaip sveiką mitybą. Dabar manau, kad man tai buvo tik dar vienas būdas kontroliuoti save. Dabar labai daug tinklaraštininkų ir youtuberių, kuriuos tuo metu sekiau, patys yra paviešinę, jog tuo metu sirgo anoreksija. Sirgdama sekiau kitus sergančius asmenis, kurie man diktavo, kaip maitintis. Tai buvo uždaras ratas.

Vis dėlto dabar ranką prie širdies pridėjusi galiu pasakyti, kad nuo nervinės anoreksijos esu pasveikusi. Valgau, kada noriu ir ką noriu, visiškai intuityviai. Manau, kad galėjimas valgyti bet ką yra ryškiausias pasveikimo požymis. Pasveikau po šešerių kankynės metų.

Tačiau iš depresijos niekad neišlipau. Man padėjo mokyklos psichologės įrašas feisbuke apie suicidinę prevenciją. Jame buvo numerių, kuriais galima kreiptis, jei kyla minčių apie savižudybę. Apsiverkiau pamačiusi tą įrašą – kad kažkas apie tai kalba. Tuo metu pati turėjau suicidinių minčių, tai daviau sau uždavinį – susirasti psichiatrą. Turėjau reikalą, kurį man dar reikėjo sutvarkyti. Juk ne veltui sakoma, kad geriausia pagalba suicidines mintis patiriančiam žmogui yra duoti jam veiklos.

Paskambinau į vieną kliniką. Pirmasis pokalbis užtruko 75 minutes, nors ilgiausias jų konsultacijos laikas turėtų būti valanda. Mano psichiatrė yra auksinis žmogus, ji neliepė papildomai mokėti, tiesiog aukojo savo laiką. Klinika mane įrašė į kritinių asmenų sąrašą, todėl už šiuos pokalbius mokėti nebereikia. Tas pirmas skambutis buvo be proto viltingas. Verkiau, bet tai buvo laimės ašaros. Atrodė, kad tas akmuo pagaliau bent kažkiek pradėjo ristis.

Pirmasis žmogus, kuriam prasitariau apie psichiatrę, buvo mano sesuo. Kadangi ji žinojo apie mano problemas, nes buvau jai ne kartą pasakojusi, labai mane palaikė, beveik ėmė šokinėti iš laimės. Ji žinojo, kad šito man jau seniai reikėjo. Ji labai didžiavosi, kad išdrįsau paskambinti.

Psichiatrė man pasakė naują diagnozę. Greta depresijos aš turiu ir nerimo sutrikimą. Kiekvienam pacientui sutrikimo simptomai skiriasi, bet apskritai tai yra impulsyviai į galvą ateinančios įkyrios mintys, kurių smegenys nebesugeba suvaldyti. Mintys tampa refleksais, žaibiškais ir pasikartojančiais. Tai labai varginantis procesas. Mintys tave gali persekioti visą parą, diena iš dienos. Tai gali būti visiškai atsitiktiniai dalykai, pavyzdžiui, baimė, kad neužrakinai durų. Nerimo sutrikimas yra glaudžiai susijęs su panikos atakomis, taip pat ir su savižudybėmis.

Kad sutrikimą suvaldyčiau, dabar jau vartoju vaistus – neuroleptikus ir dviejų rūšių antidepresantus. Dozės yra didelės. Vaistai yra beprotiškai brangūs, bet man jie kompensuojami, tad sumoku centus. Taip pat bent kartą per savaitę lankau intensyvią psichoterapiją. Jei turėčiau finansinę galimybę, skambinčiau terapeutei dažniau.

Apie diagnozes ir pajuokauju, ir rimtai pasikalbu jau gana seniai, tiek su naujais žmonėmis, tiek su draugais. Nė karto nepatyriau atstūmimo. Atvirkščiai – man atrodo, kad žmonės įvertina atvirumą. Jie pasijaučia svarbūs, gebantys duoti patarimą, nors kartais tuos patarimus sunku pritaikyti. Bet man yra gražus šis atgalinis ryšys. Per atvirumą pasiekiame aukštesnį draugystės lygį.

Apie nerimo sutrikimo diagnozę šeimai sakiau pamažu – pirma sesei, vėliau mamai. Jos jau buvo pastebėjusios, kaip sunkiai kovoju. Visą vasarą iki dvyliktos klasės praleidau lovoje, miegodavau po šešiolika dvidešimt valandų per parą. Buvau be proto išsekusi. Depresija sukelia ir fizinių pokyčių, pavyzdžiui, perdėtą mieguistumą.

Maldauju žmonių atpažinti šią ligą. Iki šiol mano draugės, net žinančios, su kokiom problemom kovoju, kartais pasako: „Kaip pavydžiu, aš irgi norėčiau taip išsiilsėti“, arba: „Oi, kaip tu gali tiek ilgai miegoti!“ Tiesiog tai yra simptomas, tai organizmo pagalbos šauksmas. Tai nėra poilsis. Po tokio miego tu atsibundi pervargęs.

Ilgą laiką vengiau apie savo diagnozes kalbėti su mokytojais. Slėpiau tai, nors buvo sunku. Ypač kai jau buvau pradėjusi gydymą. Reikia suprasti, kad jis ne iš karto spiria depresijai į užpakalį. Reikia daug laiko, daug vaistų ir psichoterapijos valandų, kad pamatytum rezultatą. Todėl mokykla man asocijuojasi su darbu per sukąstus dantis, su negalėjimu prabilti, neturėjimu jokio supratimo iš šalies.

Galiausiai, pirmo pusmečio gale dvyliktoje klasėje, išdrįsau apie tai kalbėti. Nes buvo visiška šikna, nuoširdžiai. Buvau praleidusi labai daug pamokų. Nors mokymasis ir nuotolinis, man kartais užeina bangų, per kurias negaliu mokytis. Dėl to buvo labai sunku viską suspėti. O krūvis abiturientams yra milžiniškas.

Todėl artimiausiems porai mokytojų pasakiau, kad sergu. Taip pat tiems, su kuriais privalėjau pasikalbėti, kurie patys klausė. Bet jie klausė ne norėdami sužinoti, kaip jaučiuosi. Jie klausė: „Kodėl nusimokei?“ Tad su vienais mokytojais kalbėjausi savo noru, o su kitais kalbėtis jaučiausi priversta.

Ironiška, kad net tokioje pamokoje kaip psichologija apie depresiją nebuvo kalbama. Mano atveju, tai uždėjo papildomą stigmos sluoksnį. Atrodė, kad ta tema neliečiama. Net ir tokios dienos, kaip suicidinės prevencijos diena, mokykloje paminimos, mano supratimu, paviršutiniškai, nekalbama apie realią situaciją.

Savižudybių klausimas mokykloje apskritai neliečiamas. Šiemet buvo du atvejai, kai žmonės bandė nusižudyti. Žinau tuos žmones. Mano sesuo mokykloje mokėsi tuo metu, kai įvyko dvi savižudybės. Ji prisiminė, kad tada labai daug dėmesio buvo skiriama mokytojams, jiems buvo sakoma, kad tai ne jų kaltė. Mokiniams tiek dėmesio nebuvo skirta. O kaip su tuo turėjo tvarkytis nusižudžiusiojo draugai?

Aš maldauju, neužsižaiskime su fraze „čia ne mano kaltė“. Aplinkiniai turi prisiimti dalį atsakomybės ir išmokti pamokas. Kiek simptomų mes praleidome pro pirštus? Kiek kartų žmogus mums apie tai kalbėjo, o mes nuleidome juokais? Tik iš pačių moksleivių nuteka šiek tiek informacijos. Kitaip net nesumotum, kad kažkas apskritai nutiko.

Nenoriu generalizuoti, bet atrodo, kad bent jau senojoje kartoje vis dar gyvas pasenęs požiūris, kad čia nieko rimto – pasisuko protas tam paaugliui ir nusižudė. Norėčiau, kad būtų stengiamasi edukuoti, o ne mokyti, kaip nusimesti atsakomybę.

Viena mokytoja, kai galiausiai jai papasakojau apie savo vartojamus preparatus, man pasakė, kad dabar neatitrauks nuo manęs akių, kad turėsiu būti prisijungusi per visas pamokas. Ji pasakė: „Aš suprantu, kad tu esi nusimokiusi, nes nepakankamai jėgų beįdedi.“ Nieko jai nebeatsakiau. Ji galėjo pasiūlyti papildomų konsultacijų, tačiau ne – kalbėjo apie nusimokymą, apie tai, kad dabar dar daugiau spaus. Taip pat pasakė, kad jei negausiu gerų balų, manęs neįrašys į mokyklos knygą. Esu prašoma jungtis per visas pamokas lyg tai būtų mano rankose. Juk aš ne šiaip neprisijungiu. O kai pasako, kad neatitrauks akių, man yra baugu. Į moksleivį žiūrima kaip į akademinį vienetą. Mokytoja pasakė anksčiau maniusi, jog gerai išlaikysiu egzaminą, o dabar pradėjusi abejoti – tai yra sergančiojo bauginimas. Tai tik dar labiau skandina.

Pirmiausia, į mokinį reikėtų žiūrėti kaip į žmogų, o tik tada galvoti apie jo akademinius pasiekimus. Tas įrašymas į mokyklos knygą, kai esi dugne – yra paskutinis prioritetas. Suprantu, kad mokytojai tai daro iš geros dūšios. Bet man tai panašu į žinių trūkumą, nesuvokimą, kaip iš tiesų reikia padėti. Jeigu mokytojai turėtų bent bazines žinias apie depresiją, jų patarimai būtų kitokie.

Savo auklėtojai pasakiau vienai pirmųjų, ji sureagavo labai rimtai, susisiekė su mokytoja, prie kurios pamokų aš ypač retai prisijungiu. Man patiko, kad ji šiek tiek perėmė mano naštos, nes susisiekti su kitais mokytojais ir vėl aiškinti situaciją yra papildomas darbas. Kai jį perima autoritetas, tampa lengviau tvarkytis su situacija.

Mokyklos psichologės perspektyva

Mokyklos psichologai daliai mokinių yra pirmieji žmonės, su kuriais jie gali profesionaliai pasikalbėti prireikus emocinės pagalbos. Tačiau dažnai kalbama apie psichologų mokyklose trūkumą.

Susisiekėme su Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos psichologe Rūta Lukošiene, mokykloje dirbančia devyniolika metų. Neprašėme jos komentuoti aukščiau publikuotų moksleivių istorijų, neklausėme ar jos yra susitikusios – psichologo darbo etika tą draudžia. Interviu siekėme sužinoti, ar moksleiviams psichologinė pagalba yra prieinama, ir kur yra jos ribos.

Pokalbis vyko skambučio metu ir vėliau buvo redaguotas.

Kaip atrodo psichologo darbas mokykloje? Ar moksleiviai ateina savo noru?

Moksleiviai pas psichologą gali ateiti patys, jeigu jiems yra šešiolika metų. Atėję savo noru, jie būna motyvuoti, patys nori spręsti problemas. Dažnai būna, kad man skambina moksleivio tėvai ir paprašo, kad dirbčiau su jų vaiku. Tačiau mokytojas mokinio pas psichologą atsiųsti negali – mokinys turi norėti ateiti pats. Daliai vaikų, kurie turi specialiųjų ugdymosi poreikių, psichologo pagalba yra paskirta, ir konsultacijas jie turi lankyti periodiškai. Kita dalis mokinių kreipiasi patys.

Mokykloje yra 700 moksleivių. Tad daliai vaikų esu nepažįstamas žmogus. Kita dalis mane pažįsta, jie ateina, vėliau ateina ir jų draugai.

Norint pasiekti psichologinių pokyčių, reikia labai daug laiko. Psichoterapija dažnai trunka trejus penkerius metus terapeutui ir pacientui reguliariai susitinkant bent kartą per savaitę. Mokyklos psichologas tiek dėmesio kiekvienam moksleiviui suteikti negali. Ar gerai suprantu, kad mokyklos psichologo darbas – ne dirbti su vienu moksleiviu ilgai, bet suteikti trumpalaikę pagalbą tam, kam jos reikia tuo metu?

Ilga terapija ne visada reikalinga. Žmonės kartais labai įsijaučia, atrodo, kad gali savyje atrasti vis kažką naujo. Bet jei tu jau gali gyventi, priimti sprendimus, galbūt psichologinės pagalbos ir užtenka. Psichologinės pagalbos tikslas – padaryti taip, kad žmogus galėtų gyventi be pagalbos.

Mokykloje yra teikiamas psichologinis konsultavimas, ne psichoterapija. Su didžiąja dalimi mokinių susitinkame daugiausia penkioms konsultacijoms. Mokinys ateina kartą per savaitę, sesija trunka 45 minutes. Per tuos penkis kartus galima daug padaryti. Moksleiviai ateina, pamato, kad truputį palengvėjo, nukrito tas sunkumas, ir jie eina toliau užsiimti savo veiklomis. Kartais užtenka ir vieno karto – pasikalbame, ir moksleivis sako: jau geriau, man tiek užteko.

Su motyvuotais mokiniais, kuriems reikia daugiau pagalbos, dirbame ir ilgiau – iki dešimties konsultacijų. Būna atvejų, kai konsultacijos trunka ištisus metus. Su keletu mokinių susitinkame jau ketverius metus.

Ar moksleiviams pagalba kainuoja?

Ne, pagalba moksleiviams yra nemokama.

Su kokiomis problemomis moksleiviai pas jus ateina?

Viena dažnesnių problemų yra nerimas. Mokiniai jaučia daug nerimo dėl egzaminų, dėl savo ateities, dėl santykių su draugais, dėl santykių su tėvais, dėl įsimylėjimų. Net jeigu problemos ateina iš šeimos ar kitos artimos aplinkos, o ne iš mokyklos, svarbu jas spręsti, nes jos trukdo mokytis.

Dabar, pandemijos metu, kyla ir kitokio nerimo. Kadangi moksleiviai labai daug laiko praleidžia su namiškiais, jiems reikia išmokti kartu būti. Tai nebuvo įprasta iki pandemijos, kai parbėgdavai namo, kažką padarydavai, tau pagamindavo pietus, ir vėl išbėgdavai. O dabar turi būti kartu, kurti santykius su šeimos nariais. Tai – naujas nerimo šaltinis.

Nauja moksleivių karta atviriau kalba apie psichologines problemas, socialiniai tinklai padėjo pralaužti šį tabu. Ar jaučiate šį pokytį? Ar dabar moksleiviai pas psichologus eina drąsiau nei tada, kai pradėjote dirbti?

Baimės tikrai mažiau. Mano kabinetas mokykloje yra kiek atskirtas, bet į duris kartais kas nors pasibeldžia net konsultacijos metu. Apie tai įspėju ir moksleivius. Bet dažniausiai jie sako, kad viskas gerai, gėdos nejaučia, apie savo problemas būna pasikalbėję ir su draugais. Prieš kelerius metus esu skaičiavusi savo klientus – merginų ir vaikinų yra maždaug po lygiai.

Mokykloje vedate ir psichologijos pamokas. Kas į jas ateina? Apie ką jose kalbate?

Psichologijos pamokas gali rinktis vienuoliktokai ir dvyliktokai, kurie susidaro individualų pamokų planą. Ateina tie, kurie domisi psichologija labiau negu kiti. Arba tie, kurie nedrįsta ateiti pas mane asmeniškai spręsti savo problemų, bet nori prie tų sprendimų priartėti. Psichologijos pamokos vyksta kartą per savaitę. Mano tikslas – kad mokiniai labiau pažintų save, patobulintų socialinius įgūdžius.

Ar moksleivių psichologinės problemos dažniau kyla mokykloje ar šeimoje?

Neskaičiavau, negaliu pasakyti. Bet atrodo, kad didžioji dalis psichologinių problemų visgi kyla šeimoje, dėl trauminių patirčių. Didelė šių laikų problema yra ta, kad tėvai dažnai būna užsienyje, jie nuolat išvažiuoja ir parvažiuoja. Taip pat su kolegomis pastebime, kad tėvai bijo vaikams nustatyti taisykles – nepasako „gal jau eik miegoti, nes jau dešimta, o rytoj aštuntą prasidės pamokos“. Tėvai vaikams nori būti draugais, bet taip tarsi nebelieka jų kontrolės. Vaikui tai sukelia nesaugumo jausmą, nors iš vienos pusės jis džiaugiasi – fainai, man mama viską leidžia, tėtis viską leidžia. Tačiau atsiranda vidinis nesaugumas, nes nėra rėmų. Užtrunka, kol jaunas žmogus tuos rėmus susidėlioja. Kol jų nėra, šią funkciją turi atlikti tėvai.

Suprantu, kad tėvai taip elgiasi ne iš piktos valios, o norėdami savo vaikui kuo geriausio. Bet taip galima perlenkti į kitą pusę. Kalbuosi su tėvais ir sakau, kad tiesa yra kažkur viduryje.

Kai prieš 19 metų pradėjote dirbti, moksleiviai dar neturėjo socialinių medijų ir išmaniųjų telefonų. Kaip ši technologija veikia moksleivių būsenas?

Telefonai keičia santykių kūrimo būdus. Dabar, jei moksleiviui neramu, jis ir nesistengia, įlenda į telefoną ir nesijaudina. Jie būna vienas šalia kito, bet ne kartu. Telefonas tampa priemone tvarkytis su nerimu. Tai, kad moksleiviai taip įlindę į socialinius tinklus, gali būti ir bendro šiuolaikinio nerimo išraiška, ir bandymas su juo tvarkytis.

Pagalbos dažnai reikia ne tik mokiniams, bet ir mokytojams. Ar jie gali į jus kreiptis?

Visada galiu pasišnekėti ir su mokytojais, tačiau mokyklos psichologo pareiga yra dirbti mokiniams. Mokytojai ir mokyklos psichologas sprendžia ne savo asmenines, o su mokiniais susijusias problemas.

Skaitant moksleivių liudijimus, matyti, kad moksleiviai iš mokytojų tikisi daugiau supratimo apie jų psichologines būsenas. Ar nėra taip, kad ši mokinių karta savo emocijas pažįsta geriau nei mokytojų karta?

Sunku kalbėti apibendrintai. Bet mūsų švietimo sistema veikia taip, kad moksleiviai turi laikyti egzaminus, nieko nepadarysi. Kad pasiruoštum egzaminams, reikia labai daug nuoseklaus ir sistemingo darbo. Dėl mokymosi pasiekimų jaudinasi tiek mokiniai, tiek mokytojai. Mokytojams tai tikrai rūpi. Bet kartais mokytojai, norėdami vaikų dėmesį sutelkti tik į mokymąsi, praleidžia emocinį komponentą.

Prireikus emocinės pagalbos, kreipkitės:

• Jaunimo linija – 8 800 28 888. Skambinti galima kiekvieną dieną visą parą.
• Vaikų linija – 116111. Skambinti galima kiekvieną dieną nuo vienuoliktos ryto iki vienuoliktos vakaro.