„Mane užaugino knygos“, – sako literatų klubo „Potekstė“ narė Vilija Lukauskienė

40 metų rašanti eiles, scenarijus šventėms, vaidinanti scenoje, dalyvaujanti raiškiojo skaitymo konkursuose ir poezijos šventėse Lapių pagrindinės mokyklos direktorė Vilija Lukauskienė, „Bangos“ skaitytojų išrinkta „Metų žmogumi 2010“, neslepia, kad knygos ir dabar yra jos saviugdos variklis, o sau leidžia prabangą – kurti. Pedagogės eilėraščiai spausdinti Klaipėdos rajono literatų almanachuose „Iš minčių ir akimirkų“ (2009 m.) ir „Laikas eina žingsniais atsargiais“ (2018 m.). Nors kūrėja pavasarį surengė ir savo kūrybos vakarą, vis dėlto išleisti poezijos knygos neskuba.

Poezijos jėga

– Ką Jūs vadinate gera poezija?

– Mano mylimas poetas P. Širvys yra pasakęs: „Poezija – visų pirma svajonė, jausmas ir muzika, meilė ir neapykanta, apmaudas ir ilgesys, nuoširdaus vaiko juokas ir mąstančio žmogaus sarkazmas, verksmas be ašarų ir ašaros be ašarų… Viskas, kas žmoniška.“ Nors dauguma žmonių poeziją supranta tik kaip grožinės literatūros dalį, man – tai svarūs žodžiai. Poezija man tarsi jėga, kuri atveria mane, priverčia susimąstyti, medituoti – ji lyg atrama nepalūžti. Kai į eilėraščius suguldau sukauptus išgyvenimus: džiaugsmą, liūdesį, atrandu ramybę, paguodą.

Pasaulinė poezijos diena minima kovo 21 d. O aš gimiau kovo 22 d. Man poezija yra mano mama. Pasisekė, kad turėjau nepaprastą lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją.

– Ar turite mėgstamiausią poetą, eilėraštį?

– Vienareikšmiškai mėgstu S. Nėrį. Poetės nuoširdumas, jaudinantis išgyvenimų gilumas, ištikimybė savo širdies balsui, skausmingai išnešiotai tiesai. Jos kūrybą skaičiau daugybę kartų, o valstybiniuose egzaminuose teko ir temą rašyti apie jos kūrybinį laikotarpį karo metais, tikėjimą gėriu bei pergale. Poetė žavi tuo, kad jos kūryba nesensta. Mano mamai, lietuvių kalbos mokytojai, S. Nėris buvo mūza. Mama taip pat rašė eilėraščius. Ne kartą su mama ir jos mokiniais ir aš lankiausi S. Nėries gimtinėje. Su ten gyvenančiais giminaičiais mama kalbėdavosi paslapčia. O vėliau cituodavo poetės eilėraščius, kurių nebuvo rankraščiuose. Tik nepriklausomoje Lietuvoje tie eilėraščiai atsirado. Mano vardas Vilija. Atspėti visai nesunku, kodėl tėvai davė šį vardą. „Vilnele, bėk į Viliją, o Vilija – į Nemuną…“ Tad aš vis ir bėgu per tą gyvenimą, į Nemuną. O mėgstamiausias eilėraštis, kurį išmokino mama, kai buvau 4 metų. Dėl autorystės ji nebuvo tikra, bet buvo linkusi manyti, kad tai Maironio niekur nespausdintas eilėraštis. Tai eiliuota vaikiška pasakėčia su tokia pamokančia pabaiga: „Taip pat ir žmonės daro, ko bijo – tam draugai, o ką nuskriausti gali, tą skriaudžia amžinai.“

– Ar knygų skaitymas vaikystėje turėjo įtakos Jūsų kūrybiškumui?

– Kai buvau mokinė, kiekvieną vasarą mama pateikdavo iki 20 knygų sąrašą, kad per vasarą skaityčiau, nes jas reikės analizuoti kitų metų pamokose. Mama pati to nesuprasdama užsuko ratą, kad ne tik tą sąrašą perskaitydavau, bet ir dar daugiau. Kai gaudavau iš draugų „gerą“ knygą ir gaudavau su sąlyga, kad ryte turiu grąžinti, tai skaitydavau per naktį. Pradėjo silpti akys. Mano sveikatą saugodami tėvai išjungdavo elektrą: skaitydavau prie pilnaties, prie žvakės, su žibintuvėliu. Mane užaugino knygos. Laisvalaikio be knygos neįsivaizdavau. Tai padėjo pamatus ir mokyklinėms temoms rašyti (jos klaidžiojo po daugelį vidurinių to meto mokyklų), ir scenarijams, eilėraščiams. Kol mokiausi Judrėnų aštuonmetėje mokykloje, nuolat rašydavau žinutes į „Bangą“. Turėjau korespondentės pravardę.

Taip, kūrybiškumui knygos davė daugiau, nei tuo metu įstengiau suvokti, nuėjau ten, kur nė nesitikėjau.

Surežisuota iš aukščiau

– Nuo pirmo eilėraščio iki šiandienos – ilga kelionė. Kokia ji buvo?

– Pirmas eilėraštis žaidžiant susikūrė, kai buvau 3 m. Kaip suprantu, netyčia… Mama visą dieną tvarkėsi, kažką veikė, o aš jai padeklamavau: „Mano mamyte, mano mieloji, ko tu per visą dienelę žiopsojai?“ Nuo tada ir prasidėjo mano poezijos kelionė. Mama buvo pagrindinė skatintoja, vėliau Gargždų „Kranto“ mokykloje lietuvių kalbos mokytojas A. Rukša, klasės draugai. Vinjetėje, kurios buvo dovanojamos paliekant mokyklą, esu pavaizduota rankoje laikanti plunksnakotį. Tai man tapo kaip simboliu toliau rašyti, kurti. Vėliau A. Venclovos pedagoginėje mokykloje supratau, kad daug kuriu ir kad laikas pradėti užsirašyti tai, ką kuriu. Vykdavau į konkursus, įkūriau literatų būrelį. Prie mano kūrybos skatinimo prisidėjo ir vyras. Kai rašydavau laiškus jam į armiją, ten būtinai jo prašymu turėjo būti eilėraštis. Be abejo, tik jam…

Dvejus metus atlikau praktiką Girulių vaikų namuose. Dabar, kai vartau to laiko eilėraščius, tai vaikams, netekusiems tėvų šilumos, skirta daug eilių: apie gyvybę mažame kūnelyje, kuri turi būti stipresnė už milžinus, apie kalnus ir laužus, kuriuos jiems teks uždegti, nes jie gyvena be tėvų. Šiandien aš dėkoju likimui, jog būtent man teko garbė įkurti Lapių bendruomeninius vaikų globos namus, su nuostabia komanda auginti šiuos vaikus. Kiekviena diena – įrodymas, kad viskas buvo surežisuota iš aukščiau, nes, atrodo, tai dariau ne aš, o kažkas vedė už rankos.

– Ko reikia, kad gimtų eilėraštis?

– Eilėraštis gimsta savaime. Dažniausia po išgyvenimo ar tiesiog laimingos žmogiškos akimirkos. Tai lyg tam tikras apsireiškimas. Būna, kad susapnuoju ketureilį ir belieka jį pabudus užrašyti ir pabaigti. Kas kuria, tas mane supras, tas įkvėpimo valandėles.

Eilėraščiuose gyvenimas. O jis yra visur: ant pliko akmens, pavargusiame žmoguje, už horizonto, rasotoje žolėje, spragsinčiame židinyje, vienatvėje, neskaniame pokalbyje. Niekada nedrįsčiau savęs vadinti poete. Tai per skambu. Leidžiu sau tokią prabangą – kurti. Tai mano kitas pasaulis, kuriame įkvėpimas būtinas.

– Ar keitėsi įkvėpimo šaltiniai?

– Jaunam žmogui – tai meilė pirmiausia. Kai jauti meilę, esi ypatingoje būsenoje ir pamatai naujų spalvų. Vėliau meilė įgavo kitų formų gamtoje, gyvūnuose, vertybėse, gyvenimo prasmėje, vaikuose. Mano abu vaikai sūnus Benas ir dukra Giedrė kuria eiles. Tyliai. Mums visiems tekstai gimsta iš tylos, o mintys verda galvoje.

Pasimatymai su savimi

– Lygindama jaunystės kūrybą su šių dienų sakėte, jog matote savo brandą. Spėju, kad nesate sau atlaidi, atvirkščiai, kritiška, reikli. Ar grįžtate prie ankstesnių eilėraščių ir juos taisote?

– Pamenu, paauglystėje pravažiuojanti mašina suvažinėjo gražią katytę. Man šokas. Vairuotojas išlipo, numetė kūnelį į kelkraštį ir nuvažiavo. Liko kraujo klanas ir aš, susmukusi kelkraštyje. O mašinos važiuoja toliau. Gyvenimas tęsiasi. Ir tada suvoki pasaulio tęstinumą kitaip. Susieiliavo didelė poema žuvusiai katytei. Dabar skaitydama suprantu, kad eilėraštis ne katytei, o kūrybinei sąmonei, gilesnei tikrovei, išgyvenimui, paprasčiausiai gyvenimo prasmei. Ir tokių eilėraščių yra daugiau. Dar neperkūriau. Man miela juos skaityti, nes skaitant juos mano kūnas prisimena, dar kartą išgyvena tą įvykį, tik brandžiau keičia pasaulio supratimą. Tai prilygsta kelionei į kosmosą. Eilėraštį „Paraugintos emocijos“ rašiau 2005 m. Pamenu, laiko trūko labai. Eilėraščio neperkūriau, bet pakeičiau savo gyvenimo būdą. Dažnai einu į pasimatymus su savimi. Ne visada jie patinka. Bet myliu tą moterį, kuri gyvena manyje. Taip, ilgą laiką buvau sau neatlaidi, kritiška, reikli. Su metais emocinis raštingumas leidžia geriau save pažinti, įsivardyti ne vieną savo būseną ir kažką savyje keisti.

– Jūsų eilėraštyje „Dėlionė“ yra tokios eilutės: „Esam tokie, kokius nori matyt. / Didžiulio paveikslo dalys… / O gal kumštyje suspaustas raštelis?“ Kas tame raštelyje, skirtame, ko gero, ne visiems? Ar gali būti, jog vieną dieną vis dėlto išleisite savo eilėraščių knygą – atgniaušite kumštį?

– Kasdieną galime dėvėti keletą skirtingų kaukių – malonumo, švelnumo, rimtumo, abejingumo, nes kartais psichologiškai neįmanoma į bendravimą sudėti visų tikrųjų savo pojūčių, jausmų, emocijų. Kaukes dėvi žmonės siekdami apsisaugoti. Kaukes pateisinu kaip savisaugą. Natūralu, kad vienokie esame darbe, kitokie šeimoje, dar kitokie draugų kompanijoje. Juk su vienais galime būti atviri, su kitais bendrauti formaliai, mandagiai. Žinome, su kuo galime patylėti, kam atsiverti, kam ne. Bet visada išlikti savimi… Tai va, palieka tame raštelyje skirta žinia ne visiems. Kuriu, bet vis dar tiek lieka minčių, neatskleistų tarp eilučių.

Išleisti savo eilėraščių knygą kol kas sau tokio tikslo neišsikėliau. Nėra tikslo, nėra ir ambicijų. Bet niekada nesakyk niekada. Jie guli prirašyti popieriuje, dalis jau kompiuterio laikmenoje. Mano eilėraščiai sukurti gyveno, kiti dabar gyvena. Jie skamba vakaronėse, šventėse, vestuvėse. Tik lietuvių kalbos mokytoja R. Rusteikienė juos sugeba perskaityti taip, aš jų neatpažįstu, kad jie mano. Šių metų pavasarį paraginta Klaipėdos rajono literatų klubo „Potekstė“ pirmininkės, poetės Gerdos Jankevičiūtės-Petraitienės, surengiau savo poezijos vakarą. Pristačiau 40 metų kūrybą. Įdomi patirtis. Po to vakaro iki šiol jaučiu savo ir savo eilėraščių būties trapumą.

Scenos magija

– Jūsų kūrybiškumas liejasi ne vien eilėmis. Papasakokite apie kitą kūrybos dalį – mokyklos ir kitų švenčių scenarijus, pjeses. Kaip jaučiatės būdama scenoje?

– Dirbau pradinių klasių mokytoja Mataičiuose, Rudgalviuose, vėliau Judrėnų mokykloje. Kurdavau, ruošiau mažus scenarijus darželio, mokyklos šventėms, pati šokau, dainavau, vaidinau, buvau mokyklos renginių koordinatorė, vadovavau dramos būreliui. Judrėnų kultūros scenoje vaidinau, vedžiau renginius. Labai patinka vaidinti. Manau, tai įgimta. Mano mama, kai laukėsi manęs, ilgai vaidino scenoje. Teatre geriau save pažįsti, supranti. Ne tokie, kokie dedamės esą, o tokie, kokie esame iš tikrųjų. Tai prilygsta teleportacijai į kitą planetą, būvį. Scenoje ilsiuosi. Repeticijoje sunku, o vaidindama gaunu antrą kvėpavimą. Spektaklių vaidmenys vedė pirmyn, davė patirties, kitokį suvokimą. Dirbdama Lapiuose ieškojau teatro ir vis atsidurdavau Gargždų kultūros namuose. Teko padirbėti su 3 skirtingais režisieriais. Patys svarbiausi mano vaidmenys tai, kai anūkės nuvedė prie mano teatrinių rūbų, sugalvojo savo personažus ir paprašė jų gimtadieniuose būti animatore.

Per pandemiją sustojo daug kas. Vaidyba taip pat. O man reikia veiksmo. Tad tyliai jau režisuoju būsimą Kalėdų vakarą artimųjų rate.

– Be kokių trijų dalykų neįsivaizduojate savo kasdienybės, o be kokių – šventės?

– Neįsivaizduoju ryto be baltos kavos puodelio, be 5 km, nueitų per dieną, ir be sesės Linos skambučio. Vienas svarbiausių reikalavimų šventei – sukurti jaukų šventinį dekorą, veiksmą šventėje, o pakili nuotaika yra paties šventės dalyvio reikalas. Kaip ir poezijoje, ne kiekvienam tai muzika sielai.

Kalbėjosi Laima ŠVEISTRYTĖ
Asmeninio archyvo nuotr.

Saulutė

Ryte geltona saulutė
Su vėjeliu lenktyniavo
Debesėliais plaukiojo
Spindulius skaičiavo.
Vakare rausva saulutė
Vos nenuskendo jūros dugne.
Gerai, kad žvejys suspėjo.
Pagavo ir ištraukė ją.

1979 m.

Paraugintos emocijos

Paraugiau trijų litrų agurkų stiklainį.
Su jausmais, dainomis ir svajonėmis.
Formą įgavęs, subrendęs, suplukęs
Stiklainis vis laukia progos.
Laiką užraugiau, dantis sukandau,
Amžinų reikalų prispirta.
Neatsuku dangtelio,
Nepažvelgiu į paraugintų emocijų rojų.
Nėra kada, nėra kada.

2005 m.

Šviesa

Lietaus šuorų užsuptame naktiniame sode
Du žmonės – sušlapę, laimingi
Geria vyną.
Lauže rusena pušies kelmas.
Du žmonės geria vyną.
Šviesos nereikia.
Šviesa jų širdies gelmės.

2009 m.

Tėvelio kaimui, kurio nebėra

Tu vėlei grįžai basas prie sodybos
Ir atsisėdai. Grįžai pačiu laiku.
Girdi? Dainuoja išpustyti dalgiai
Paklydusių paukščių šauksmu.
Seniai išnyko tavo kaimo dainos.
Gegutė tik kukuoja kaip tada.
Kai tu lakstei čia basakojis,
Kai gėrei šiltą pieną vakare.
Prisiminimai skris link mėlyno dangaus
O aš einu, atnešiu tau iš miško
Rasos lašų ir žemuogių lietaus.

2015 m.

***

Bereikšmiu šypsniu vilties monotonijoje,
Pešamės kaip musė dėl stiklinės tuščios.
Apsvyla rankos netikrumo agonijoje,
Nebijome kasdieninių dulkių tiesos.
Ant sienos šypsosi šventas Jurgis,
Kai mumyse žydi obelis balta.
Lengvai sparnais einame plasnodami,
Geltonas smėlio pilis nuneša banga.
Matom, kai byra smėlio kristaliukai.
Jaučiam, kai veriasi juoda žaizda.
Sutrūksta smuiko stygos gabaliukais.
Žolė nuvysta. Nieko. Užaugs kita.
Ant lango nebetirps ledinės gėlės.
Drugeliai kris ant negyvų obels žiedų.
Lūpomis tekės šermukšnio kraujas.
O mes? Žuvėdros palaužtu sparnu.

2018 m.