Mąstymo įprotis: mokytis būti dėkingam
Melavau sau daugybę kartų pažadėdamas, kad būsiu dar labiau patenkintas gyvenimu tik tada, kai pasieksiu norimus dalykus. Viskas bus geriau, kai pakeisiu gyvenamąją vietą, baigsiu mokyklą, įgysiu vairuotojo teises, turėsiu daug pinigų. Neteigiu, kad nereikia mėgautis teikiamais išoriniais malonumais ar nustoti jų siekti, bet viską galima suderinti. Žygiuoti link savo siekiamų tikslų, bet tuo pačiu vertėtų ugdytis mąstymo įprotį – dėkingumą. Užsisukimas vien į išorinius pasiekimus skatina vidinę laimę vis atidėti. Atrodo, kad užsideda akiniai, kurie priverčia tą laimę matyti iš toli, nes vis dar kažko neturi. O tas balsas, kuris užknisa kaip musės birzgėjimas, visą gyvenimą norės viso pasaulio ir lieps jį užkariauti, deja, tai neįmanoma.
Treniruoti smegenis
Dėkingumas – sąmoningas dėmesio perkėlimas ieškant teigiamų dalykų, kurie vyksta mūsų kasdieniame gyvenime. Šis reiškinys labiau domina pozityviosios psichologijos atstovus, kurie tyrinėja pozityvius psichologinius veiksnius. Šios srities mokslininkai ieško būdų, kaip dar labiau padidinti žmogaus laimę, todėl dėkingumas yra vienas iš aspektų šiame dar kitaip vadinamame „laimės moksle“. Apie dėkingumą kalba ir jį tyrinėja ne tik psichologai, bet randama daug informacijos ir filosofų veikaluose, skirtingose religijose ar ezoterikoje, kuri įmantriai skelbia, kad tai padeda pakelti mūsų energetines vibracijas ir vėliau už šią atskleistą paslaptį prašo šimtais.
Mūsų visas kūnas nuostabus, nes ne tik pats save gydo, bet galima jį treniruoti. Jau po poros savaičių smegenys pačios automatiškai linkusios ieškoti daugiau teigiamų dalykų kasdienybėje negu neigiamų. Ten, kur mūsų dėmesys, tą matome ir auginame. Žmogus – tokia būtybė, kad bus labiau linkęs nuvertinti gerus dalykus arba juos iš viso pamiršti. Psichologas Maikas Brukas atsako į klausimą, kodėl žmonės apskritai yra linkę labiau į negatyvius dalykus. Pasak jo, žmogaus mąstymas yra veikiamas kognityvinių šališkumų, kurių „dėka“ pasaulio matymas yra iškreipiamas į neigiamą pusę. Šis reiškinys išsivystė dėl mūsų evoliucijos, nes padėjo išgyventi mūsų protėviams. Pasak autoriaus, šis mechanizmas šiuolaikiniam žmogui dažnai kenkia.
Mokslininkų rezultatai
Norėdami patikrinti, kaip dėkingumas veikia mūsų savijautą, yra atliktas ne vienas tyrimas. Pavyzdžiui, psichologai McCullough’as, Emmons ir Tsang’as, tyrinėdami dėkingumą ir asmenybės bruožus, rado teigiamą ryšį, kad dėkingesni asmenys dažniau jautė teigiamas emocijas, labiau džiaugėsi gyvenimu, buvo linkę į mažesnę depresiją, nerimą ir pavydą. Taip pat asmenys buvo linkę būti empatiškesni, atlaidesni, pasižymėjo mažesniu polinkiu į materializmą. Kitas atliktas tyrimas taip pat nustatė, kad dėkingumas turi gerą efektą. Tyrėjų Watking’o, Woodward’o, Stone ir Kolt’o gauti duomenys parodė, kad šis reiškinys padeda sukurti bendrą gyvenimo pasitenkinimo jausmą.
Neurologas Glenas Foxas rašė disertaciją, kurioje taip pat gilinosi į dėkingumo efektą žmogaus gerovei. Susidomėjo šiuo reiškiniu tada, kai jo mamai nustatė vėžį, o ypač aktyviai užsiiminėjo šia praktika asmeniškai, kai ji išėjo iš šio pasaulio. Jo tyrime viena grupė turėjo rašyti dėkingumo laiškus, kita – apie savo mintis ir jausmus, o trečia – nerašyti nieko. Iš pradžių neužfiksavo jokių pokyčių tarp tų trijų grupių, tačiau po trijų mėnesių buvo nuskaitomos tiriamųjų smegenys. Rezultatai parodė, kad rašiusiųjų padėkos laiškus psichikos sveikata pagerėjo, palyginti su tų, kurie rašė tiesiog savo jausmus ir mintis. Mokslininkas siūlo atkreipti dėmesį, kad ši praktika tikrai nėra vaistas nuo skausmo, tik pamini, kad tai gera galimybė stiprinti savo savijautą arba būdas, kaip efektyviau susidoroti su gyvenimo užklupusiais sunkumais. Viename interviu jis paminėjo, kad vienas iš dalykų, kuris padėjo lengviau išgyventi gedėjimą, buvo dėkingumo dienoraščio rašymas.
Gyvename per gerai
Jei norite bent šiek tiek pagerinti savo vidinę savijautą, manau, tikrai verta išbandyti šį metodą. Gali kilti pasipriešinimas, koks dar dėkojimas, kai sunkmetis širdyje. Tačiau man atrodo, kad šią akimirką gyvename tikrai gana gerai, kad rastume dalykų, kuriems esame iš tiesų dėkingi. Tačiau kartais nereikia net sunkmečio, kad būtų sunku už kažką padėkoti. Negebėjimas įvertinti ar pastebėti gražių akimirkų gali būti net rodiklis, kad gyvename per daug gerai. Iš karto prisimenu rašytojos Jurgos Ivanauskaitės paskutinę knygą „Viršvalandžiai“, kurioje ji aprašo savo gyvenimą ir kovą su vėžiu: „Kartais sergančiojo egzistencija tampa gal net vertesnė už įprastą sveikojo rutiną, nes staiga atsiradęs suvokimas, kad kiekviena diena yra didžiulė dovana, kokią tik įmanoma gauti, nuo buvimo pasaulyje nulupa daugybę nereikšmingų smulkmenų, kvailų įsitikinimų ir beprasmių įsipareigojimų.“
Danielius EINIKIS
