Mažąją ir Didžiąją Lietuvą jungia žmonių istorijos

Lietuvininkų bendrija „Mažoji Lietuva“, mininti veiklos 30-metį, kartu su Gribžinių bendruomene vieną rudens popietę pakvietė į renginį „Didžiosios ir Mažosios Lietuvos pasienio gyvenimas“. 500 metų suskaldytos Lietuvos istorijos puslapius vertė priekuliškė rašytoja, kraštotyrininkė, Gargždų miesto garbės pilietė Edita Barauskienė ir Plikių evangelikų liuteronų parapijos kunigas Liudvikas Fetingis, o Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslininkė, istorikė, humanitarinių mokslų daktarė Silva Pocytė pristatė keturių Klaipėdos universiteto mokslininkių istorikių ir sociologių parengtą ir išleistą knygą „Klaipėdos kraštas 1945–1960 m.: naujos visuomenės kūrimasis ir jo atspindžiai šeimų istorijose“.

Sieną sugebėjo įveikti

„Nė viena siena nėra nubrėžiama taip, kad skirtingose pusėse gyventų skirtingos tautos. Siena yra politinė, geografinė, bet ji padalija tos pačios tautos žmones“, – susidomėjusiems savo krašto istorija gribžiniškiams, plikiškiams, daupariškiams ir kt. kalbėdama apie Didžiosios ir Mažosios Lietuvos pasienio gyvenimą teigė rašytoja E. Barauskienė. Knygų apie rašytoją Ievą Simonaitytę, Priekulės kraštą, Martyną Mažvydą, Abraomą Kulvietį ir Kristijoną Donelaitį autorė papasakojo, kad rengia naują – apie Mažosios ir Didžiosios Lietuvos gyvenimą. „Rašau knygą ne apie tai, kas skiria, o kas mus, lietuvius, abipus sienos jungė, kaip žmonės gyveno pasienyje, kaip bendravo“, – atskleidė rašytoja. Ji priminė lemtingus istorijos faktus, pavyzdžiui, Melno taikos sutartį, kuria 1422 metais nustatyta siena tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Vokiečių ordino. Pagal susitarimą Lietuva atgavo Žemaitiją, tačiau Nemuno žiotys ir Klaipėda liko vokiečių valdžioje iki 1923 m.

„Visi pasienio perėjimo punktų pavadinimai buvo lietuviški: Palanga–Nemirseta, Kretinga–Bajorai, Jokūbavas–Plikiai, Gargždai–Dauparai, Aisėnai–Pėžaičiai, Inkakliai–Saugos, Gardamas–Ramučiai ir kt.“, – vardijo E. Barauskienė, akcentuodama gimtosios kalbos svarbą ir kas padėjo ją išsaugoti.

Nuo Martyno Mažvydo „Katekizmo“, pirmosios lietuviškos knygos, iki šių dienų – ilgas lietuviško žodžio kelias. 40 metų trukęs lietuviškos spaudos draudimas lotyniškais rašmenimis carinės Rusijos valdytoje Lietuvoje nepajėgė sunaikinti nei kalbos, nei papročių, nei tikėjimo. Lietuviški rankraščiai knygnešių slapta buvo gabenami per rusų valdžios parengtas užtvaras į vokiečių valdomą Mažąją Lietuvą, o išspausdintos knygos – vėlgi slapta atgal. Sugauti knygnešiai keleriems metams buvo tremiami į Sibirą, kalinami, o jei nesustodavo bėgdami per sieną – nušaunami. Muitinėse sulaikytų knygų skaičiai (1891–1893 metais – 37 718 vnt., 1894–1896 metais – 40 335 vnt., 1900–1902 metais – 56 182 vnt.) liudija, kaip aktyviai veikė knygnešiai. Per 1865–1904 metų laikotarpį platinimui buvo išleisti 1 830 leidinių. Gabendami ir platindami lietuvišką spaudą caro valdžios policijai ir žandarams įkliuvo 2 900 žmonių.

„Parašyti ir šiandien daug kas galime, tačiau išleisti reikia pinigų, dar reikia ir išplatinti“, – apie sunkumus, su kuriais susiduria spauda ir šiais laikais, užsiminė rašytoja.

Dramatiški likimai

„1939 metais Klaipėdos krašte gyveno apie 150 tūkst. gyventojų. Kai sovietai užėmė šį kraštą, o 1945 m. sausio 28 d. – Klaipėdą, vietinių buvo priskaičiuota keletas tūkstančių. Apie 1950 metus vietinių gyventojų liko apie 10–15 tūkst.“, – iškalbingus faktus pateikė Klaipėdos universiteto istorikė dr. S. Pocytė, pristatydama keturių Klaipėdos universiteto mokslininkių istorikių ir sociologių parengtą ir išleistą knygą „Klaipėdos kraštas 1945–1960 m.: naujos visuomenės kūrimasis ir jo atspindžiai šeimų istorijose“. Joje – faktai ir pasakojimai apie dramatiškus Klaipėdos krašto žmonių likimus. Ką gi mes sužinome?

Klaipėdos kraštas po Pirmojo pasaulinio karo buvo atskirtas nuo Vokietijos, o 1923 metais prijungtas prie Lietuvos, tačiau 1939 metais vėl perduotas Vokietijai. 1944 metų rudenį, kai sovietų kariuomenė peržengė Rytprūsių sieną, vietiniai gyventojai pradėjo masiškai trauktis iš gimtųjų vietų į Vakarus. 1945 m. vasario pradžioje tuometinė sovietinė valdžia priima pirmuosius nutarimus dėl Klaipėdos krašto apgyvendinimo. „Pagrindiniai du gyventojų srautai – tai lietuviai iš įvairių Didžiosios Lietuvos regionų, tačiau ypač noriai į Klaipėdos kraštą kėlėsi pasienio apskričių – Kretingos ir Tauragės – gyventojai. Kiekvienai apskričiai buvo skirtos kvotos, kiek šeimų turi atvykti į Klaipėdos kraštą ir apsigyventi. Mažiausiai pažįstamas jis buvo Dzūkijos, Aukštaitijos gyventojams, – dėstė istorikė S. Pocytė. – Žymiai mažesnis buvo antras srautas iš kitų sovietinių vietovių.“ Labiausiai tuo metu rusakalbiai kėlėsi į Klaipėdą, strateginį miestą, uostą, ir tik 6-ojo dešimtmečio pabaigoje čia pradėjo daugėti lietuvių.

Abiejų srautų atvykimo gyventi į Klaipėdos kraštą motyvai, pasak istorikės, buvo įvairūs. Persikėlusieji iš sovietinių respublikų didžiavosi, kad atvyko atstatyti Klaipėdos miesto. Nemaža dalis gyventojų, apsigyvenusių Klaipėdos krašte, bėgo nuo tremties, nuo savo praeities, nes sovietinė sistema baudė už giminių, ypač tarpukariu istoriją, priklausymą šaulių ar kitoms organizacijoms. Tarp nepažįstamų žmonių daugelis jautėsi saugesni. Dalis repatrijavusių į Vakarus vietinių gyventojų ir dėl namų ilgesio, ir dėl sovietinės propagandos sugrįžo, tačiau savo namuose, jei juose buvo įsikūrę naujakuriai, apsigyventi nebegalėjo ir turėjo ieškoti prieglobsčio kitur. Rengdamos knygą mokslininkės apklausė 97 informantus, šio krašto vietinius senbuvius ir atvykėlius, kurie papasakojo asmeninę istoriją, detalių apie buitį, santykius tarp kaimynų.

„Istorija – tai ne vien dokumentai, nutarimai, bet ir žmonių istorijos, jų buitis, tarpusavio santykiai“, – sakė S. Pocytė, ragindama pažintį su krašto istorija pradėti nuo savo šaknų, savo giminės istorijos.

Laima ŠVEISTRYTĖ

Autorės ir organizatorių nuotr.