Mažosios Lietuvos pirštinių parodoje – vienetiniai sertifikuoti gaminiai

Jono Lankučio viešosios bibliotekos Dauparų filiale buvo surengta išskirtinė paroda. Daupariškė Klaipėdos etnokultūros centro etnokultūrinės veiklos koordinatorė Irena Armonienė sausį pakvietė į pirmąją personalinę parodą, kurioje pristatytos tradicinės Mažosios Lietuvos pirštinės ir riešinės.

Sėkmės metai

Praėjusieji metai etnokultūros specialistei I. Armonienei buvo itin sėkmingi ir įsimintini. Iš muziejų saugyklų, močiučių skrynių, senų leidinių naujam gyvenimui prikeltos Mažosios Lietuvos pirštinės ir riešinės pelnė aukščiausią pripažinimą – joms suteiktas tautinio paveldo produkto sertifikatas.

„Pirštinės ir riešinės – tautinio paveldo produktai. Norėjau savo kailiu išbandyti, kaip sertifikuoti produktą. Suruošiau dokumentus ir apgyniau. Man buvo svarbu įsitikinti, kad mezginiai, kuriuos kuriu, tikrai yra verti tradicinio gaminio vardo bei atitinka Tautinio paveldo produktų įstatymo ir tautinio paveldo produktų sertifikavimo reikalavimus“, – apie pripažinimą kalbėjo parodos autorė.

Nenusakomo grožio, spalvų ir raštų jos mezginiais ir nėriniais buvo pasipuošę Juozo Statkevičiaus 2017 metų kolekcijoje dalyvavę modeliai. „Pernai rugsėjį Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Palangos vasaros skaitykloje vyko tautinių kostiumų ir aksesuarų rekonstrukcijų paroda „Mainos rūbas margo svieto“. Ten mano pirštines pastebėjo dizaineris Juozas Statkevičius. Įvertinimas, jog tokių gražių jis dar nematęs, lyg medumi širdį patepė. Nudžiugino, jog pagaliau pastebėti tradiciniai dalykai! Labai apsidžiaugiau, kad bus kolekcija etnine tema. Paskolinau mezginius naujos kolekcijos pristatymui net nežinodama, kaip jos bus panaudotos. Pristatymas sužavėjo.

Už šį atsitiktinumą esu dėkinga renginio organizatorei, atsidavusiai krašto tradicijų puoselėtojai, puikiai tradicinės tekstilės specialistei Zitai Baniulaitytei“, – sėkmingais metais džiaugėsi I. Armonienė.

Skrynioje – giminės rankdarbiai

„Vaikystėje žavėjausi mezgančia močiute, bet labiau trukdydavau nei padėdavau. Tai virbalą ištraukdavau, tai siūlus supainiodavau, – prisiminė Irena. – Tačiau močiutė manęs megzti nemokino. Susiradau „Mezgimo abėcėlę“ ir mokiausi.“ Kai mokykloje per darbų pamokas klasės draugės mezgė šalikus, Irena – pirštuotas pirštines. Ji tebesaugo pirmąjį savo megztą megztinį.

„Kartą, gilindamasi į krikštynų papročius, stabtelėjau ir susimąsčiau apie savo gyvenimą. Tėvai, rinkdami kūdikiui krikšto mamą ar tėvą visada stengėsi, kad tai būtų garbingas žmogus, turėtų gerų savybių, būtų darbštus ir t. t., mat tikėta, kad kūdikis „atsigimsta į kūmą“. Pamenu mamą sakant „Tu visa į kūmą“, kai dar vaikas būdama įnikau megzti. Praslydo tada tie žodžiai pro ausis. O mano kūma – lietuvių kalbos mokytoja, neprilygstama rankdarbių kūrėja, mezga iki pat šiol, jau būdama garbingo amžiaus. O juk aš taip pat esu įgijusi lietuvių filologijos specialybę, turiu mokytojos kvalifikaciją ir negaliu atsitraukti nuo mezgimo, ar čia tik sutapimas?“ – pamąstymais dalijosi Irena.

Moteris dar mamos krikštamotės turėtoje skrynioje saugo įvairius senus rankdarbius, perduodamus iš visos giminės.

Kelias į pirštinių pasaulį

Irena, studijuodama Klaipėdos universitete lietuvių kalbą ir etnografiją, susipažino su tautiniais raštais. 2005 metais papuolus į rankas knygai apie riešines, užsikrėtė ji dar vienu rankdarbiu. Dabar Irena mezga ne tik riešines, bet ir pirštines, blauzdines.

Kiekvienai mezgėjai namuose susikaupia įvairiausių siūlų likučių, taip nutiko ir Irenai. Geriausia išeitis, anot mezgėjos, sunaudoti spalvotų siūlų galiukus – megzti raštuotas pirštines. I. Armonienė apgailestauja, jog negausu leidinių, kuriuose galima pamatyti tradicinių pirštinių pavyzdžius. Taip pat tradicinių Mažosios Lietuvos pirštinių šiandien nebepamatysi nešiojant, neranda jų Irena nei mugėse, nei jomarkuose, nei tautodailės salonuose.

„Vienas išsamiausių leidinių – „Lietuvininkų pirštinės. Kultūrų kryžkelėje. Lietuvos etnologija 3“. Jame sudėtos dvi studijos: Irenos Reginos Merkienės „Lietuvininkų pirštinės: lokalinė kultūra Europos kontekste“ ir Marijos Pautieniūtės-Banionienės „Moterų rankdarbiai Klaipėdos krašte. Pirštinės“. Nuo šios knygos prasidėjo mano kelias į tradicinių pirštinių pasaulį. Po pirštinių mezgimo seminaro Palangoje leidinio sudarytoja I. R. Merkienė knygoje man įrašė: „Mielai bendravardei Irenai linkiu numegzti visus šiuos ir dar čia nesudėtus lietuviškus raštus pačiose gražiausiose pirštinėse“, – postūmį naujam iššūkiui prisiminė I. Armonienė.

160 akių pirštinei

Į parodos atidarymą susirinkusios mezgėjos stebėjosi, jog pirštinės numegztos ir nunertos iš itin plonų siūlų. Pasirodo, norint išmegzti raštus prireikia net 160 akių pirštinei. Tokio kruopštumo reikalaujančių pirštinių nemezga tautodailininkės, bent jau Irena pasakojo tokių nesutikusi.

„Įvairių raštų, technikų, būdingų mūsų kraštui, ieškojau būdama vaiko priežiūros atostogose. Ieškojau nuotraukų, piešinių muziejuose, internete, įvairiuose leidiniuose. Numezgiau Mažosios Lietuvos pirštinių kolekciją, – pasakojo I. Armonienė. – Dėl vienų pirštinių, kurios eksponuojamos Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje, iš proto ėjau 2 metus. Tiek prireikė laiko, kad suprasčiau techniką. Man tai buvo tikras iššūkis. Galiausiai išsiaiškinau, jog nerti reikia vąšeliu. Kai iššifravau raštą, nunėriau per mėnesį, aišku, laisvalaikiu.“

Moteris pasakojo paslapčių nesauganti, vedanti mokymus: „Mano tikslas – ne pardavinėti, o mokyti, rodyti, kokie gražūs tradiciniai mezginiai. O ir pirštinės neturi kainos, vargiai atsirastų pirkėjas, suprantantis tikrąją jų vertę.“

Anot Irenos, tokių pačių pirštinių nemezganti, tad užsakymų numegzti pirštines visam ansambliui priimti negalėtų. Irenos mezginius įsigijo Etnokultūros centras, tad autorė džiaugiasi, jog jos darbai reprezentuoja Mažąją Lietuvą įvairiuose renginiuose, folkloro ansamblių programose.

Mažosios Lietuvos pirštinių ryškiausi bruožai trumpai

• Megztos ploniausiais virbalais, primenančiais adatas. Klaipėdos apskrityje būrai mezgimą net vadino adymu, o virbalus – adyklomis.
• Naudojami ploniausi spalvoti vilnoniai siūlai. Senovėje naudojo naminius siūlus, dažytus natūraliais dažais, tačiau XIX a. II p. jau mezgė iš pirktinių vilnonių verpalų, vadinamų skaisgijomis. Šie audimui skirti verpalai buvo lygūs, todėl mezginiai atrodė tvarkingi, gražūs ir subtilūs, raštai itin smulkūs.
• Dažnai pirštinių riešelis itin spalvingas – skersiniais ruoželiais megztas iš skirtingų ryškių spalvų siūlų. Riešas užbaigiamas spalvoto rašto juostele, primenančia šimtaraštę juostą. Megzdamos spalvotą riešelį moterys sumaniai panaudodavo siūlų likučius.
• Dažnai viršutinėje plaštakos dalyje įmegztas stambus augalinis ornamentas (paveikslas), o delnas ir pirštai tolygiai marginami smulkiais rašteliais.
• XIX a. pab. (anksčiau nei kituose regionuose) į madą atėjo ilgarankovės, platėjančios pirštinės, vadintos pirštinėmis „su kedeliukais“ (rankovėlė – 8–15 cm ilgio). Šios pirštinės kartais turėjo raištelius su bumbuliukais galuose. Jais sutraukdavo pirštines per riešą. Ilgosios pirštinės puoštos kutais, kilpomis, mezgami dekoratyvūs krašteliai. XX a. viduryje šių ilgųjų pirštinių mada nukeliavo į kitus regionus, o Mažojoje Lietuvoje rankovėlės tuomet jau megztos trumpesnės.
• Pirštinėms būdingas įvairių dekoratyvių technikų naudojimas – skersos pynelės, koreliai, spalvingi kutai, vąšeliu nerti spurgelių raštai, ir kt.
• Mažosios Lietuvos regiono pirštinėse dažnai įmezgami žodžiai, inicialai, datos.

• Mažosios Lietuvos moterys nuo seno garsėjo nagingumu rankdarbiams, subtiliu skoniu. Jų darbai stulbino net daug pasaulio mačiusius keliautojus. XIX a. žurnalistas Otto Glagau apie lietuvininkių rankdarbius rašė: „Laumės išmokė lietuvininkes megzti ir siūti, austi ir siuvinėti, todėl jos tokios nagingos šiems dalykams. <…> nusimezga puikių šiltų pirštinių su mėgstamiausių savo spalvų raudonais, mėlynais, žaliais raštais.“
• Mažosios Lietuvos pirštinės etnologų išskiriamos kaip rankdarbis, turintis ryškių skirtumų nuo kitų etnografinių regionų. Tačiau kalbant apie pirštines dažniausiai vartojamas būtasis laikas – buvo, mezgė, nešiojo.
• Seniau mezgimas (pirštinių, kojinių) buvo tik pagalbinis žiemos darbas. Pirštinės megztos savo šeimos reikmėms. Jos buvo įvairios paskirties – kasdieniniam nešiojimui, darbams, išeigai ir dovanoms, žieminės ir vasarinės. Dovanojimui ir išeigai skirtos pirštinės buvo gražiausios. Jos dovanotos siekiant prielankumo, pripažinimo, atsidėkojant. Pirštines dovanų gaudavo atvykę garbingi svečiai, dvasininkai, sąžiningai dirbę meistrai (pvz. namo statytojas), duobkasys, karsto nešėjai ir t. t. Pirštinės figūruoja vestuviniuose papročiuose. Piršlys, palankiai priimtas jaunosios namuose, parveždavo jaunikiui merginos įduotas pirštines – tai buvo ženklas, kad atsakymas teigiamas, sutinka tekėti. Mažojoje Lietuvoje pirštinių dovanojimas per vestuves gyvavo dar XX a. Nuotaka savo pačios austomis juostomis, rankšluosčiais, marškiniais ir margomis megztomis žieminėmis pirštinėmis turėjo apdovanoti artimiausius jaunikio gimines. Per vestuves pamergės pabroliams padovanodavo po pirštinių porą. Jas stengdavosi numegzti itin gražiai, kad pirštukai gražiai gultų, nebūtų išsiskėtę. Taip stengėsi sudaryti gerą įspūdį apie save.
• Iš megztų rankdarbių moterims buvo įprasta padovanoti raštuotas kojines, o pirštines dažniausiai dovanų gaudavo vyrai. Rankdarbiai rodė merginos ar jaunamartės nagingumą, darbštumą. Jais moteris reprezentuodavo save. Mylinti mergina jaunuoliui dovanodavo nuostabiausius rankdarbius – nosinę, maišelį tabakui, juostą ar gražiausias pirštines, tikėdamasi atskubančių piršlių.