Mes – bendruomenė
Bendruomenės nori lygiaverčio dialogo
Kaip jau buvome informavę, praėjusį penktadienį įsteigta asociacija „Klaipėdos rajono bendruomenių organizacijų susivienijimas“. Iš 31 rajone registruotos bendruomenės 21 pareiškė norą būti asociacijos nare. Patvirtinti jos įstatai, dvejų metų kadencijai išrinkta valdyba, į kurią pasiūlyta po vieną kiekvienos bendruomenės atstovą. Valdybos pirmininke tapo Lijana Simonaitytė, Klaipėdos verslo ir technologijų kolegijos Kretingos skyriaus vadovė, Jakų bendruomenės pirmininkė.
Šiandien „Bangos“ korespondentė pristato šios naujos visuomeninės organizacijos pirmininkės Lijanos SIMONAITYTĖS poziciją.
– Vadovaujate švietimo įstaigos padaliniui, esate Jakų, kuriuose gyvenate, bendruomenės pirmininkė, praėjusią kadenciją buvote Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos narė. Ir štai vėl naujos visuomeninės pareigos, kurių, kaip supratau asociacijos steigiamojo susirinkimo metu, visai nesitikėjote?
– Taip, man tai buvo netikėta. Tačiau esu toks žmogus, kad negaliu atsakyti parodžiusiems pasitikėjimą. Negaliu pareikšti, jog visuomeniniam darbui neturiu laiko. Kas jo dabar turi? O jei jau prisiėmiau ką nors, tai nemoku nieko neveikti. Esu „išmuštravota“ valstybiniame darbe. Bet neslėpsiu, prisiėmusi asociacijos pirmininkės pareigas, tą naktį nelabai ramiai miegojau.
– Tačiau turėsite pagalbininkų – pavaduotojus, nemažą būrį valdybos narių. Asociacijos branduolį sudarys 21 žmogus.
– Trečiadienį su pavaduotojais, kurių yra šeši, buvome susirinkę Priekulės bendruomenių užimtumo centre. Išties pirmasis susitikimas nuteikė optimistiškai, visi nusiteikę aktyviai veikti. Pasiskirstėme tam tikras darbo sritis. Kartą per ketvirtį rinksime visus valdybos narius ir nagrinėsime opiausias bendruomenių problemas.
– Kokie pagrindiniai asociacijos tikslai?
– Atstovauti rajono bendruomenių interesams valdžios institucijose. Mes manome, kad tarp visuomenininkų ir valstybės tarnautojų turėtų susiformuoti lygiaverčiai santykiai. Tai lyg dvi svarstyklių lėkštės, kurių nė viena neturėtų nusverti. Galbūt valdininkams, kokio rango jie bebūtų, sunkiau pajusti, kas labiausiai žmonėms skauda. Bendruomenių nariai yra arčiau savo vietovės žmonių ir tuos dalykus, be abejo, geriau mato ir jaučia. Taigi jau vien šiuo požiūriu valdžios institucijų žmonėms gali padėti. Tikrai nesame tie, kurie galvoja, kaip valdininkams pakenkti. Bet nenorime, kad būtų skirstoma į „mes“ ir „jie“. Valstybės tarnautojai ir bendruomenininkai turi būti „vienas“.
Kita vertus, bendruomenės – ne kokios nors kontoros su būriu atlyginimus gaunančių darbuotojų. Tai visuomenininkai, kurie laisvu nuo savo pagrindinio darbo metu veikia viso miesto, kaimo, gyvenvietės žmonių labui, atstovauja valdžios institucijose jų interesams. Jiems reikia pagalbos iš valdžios institucijų, jose dirbančių žmonių. Juk tikslas tiek vienų, tiek kitų – rajono žmonių gerovė.
– Kai kurios rajone veikiančios bendruomenės turi jau nemažą veiklos patirtį, kitos – dar visai jaunos. Kodėl prireikė burtis į asociaciją?
– Bendruomenių asociacija – dar labiau organizuota jėga, kuri, manome, gali turėti svaresnį balsą. Bet ir asociacija nusiteikusi ne kovai, o lygiaverčiam dialogui.
Veiklos praktika parodė, kad po vieną vaikščiodami valdžios kabinetais tikrai mažiau pasieksime, nei būdami organizuoti. Ne paslaptis, kad iki šiol daugelis bendruomenių klausimų, prašymų nuguldavo valdininkų stalčiuose. Taip neturi ir negali būti. Apie daugelį Savivaldybės tarnautojų esu geros nuomonės, tai puikūs žmonės, tačiau kai nebuvo bendros palankios nuostatos bendruomenių atžvilgiu, buvo galima taip elgtis. Tai viena iš priežasčių, kodėl nutarta steigti bendruomenių asociaciją.
– Bet rajono valdžios atstovai deklaruoja, jog taip pat siekia ne konfrontuoti, o bendradarbiauti su bendruomenėmis. Jūsų asociacijos steigiamąjį susirinkimą pasveikino Savivaldybės meras ir administracijos direktoriaus pavaduotoja…
– Taip, geros valios yra. Tačiau vien žodžių, pažadų nepakanka. Norėtume, kad Savivaldybėje dirbantys žmonės ramiai reaguotų į bendruomenių atstovus, kad išsamiai išnagrinėtų jų keliamus klausimus ir duotų detalius atsakymus. Nenugrūstų jų kreipimųsi į stalčius arba biurokratiškai neatsakytų, jog „nėra pinigų“. Mes puikiai žinome, kad pinigų viskam ir visiems neužtenka. Bet žmonėms turi būti viskas išaiškinta, jie nori bent perspektyvą žinoti.
Bendradarbiavimo pozicija su visuomenininkais turi būti sąmoninga. Juk jeigu eini į valstybės tarnybą, tai prisiimi ir atsakomybę. Negali pasakyti „neturiu laiko“ piliečiui, jų organizacijų atstovams. O kam tada turi laiko, jei ne jiems?
Manau, kad problemos atsiranda ne per dieną ir ne per metus. Jos kaupiasi. Konfliktai yra tik pasekmė to, kas nebuvo daroma, į ką nebuvo reaguojama.
– O gal tokia keista nuostata bendruomenių atžvilgiu susiformavo todėl, kad valdžia tarp bendruomenininkų mato būsimus savo konkurentus?
– Manau, praėjo tie laikai, kai buvo galima laimėti rinkėjų palankumą neigiant kitą. Reikia pateikti save, savo darbus, mintis nežeminant oponento. Neigti yra atgyvenęs dalykas.
– Kokią prognozuojate bendruomenių ateitį?
– Visa tai, kas dabar vyksta, yra tam tikra brandos stadija. Tačiau aš tikrai tikiu, kad tas judėjimas augs, plėsis, tvirtės, kad vis daugiau žmonių pajus turį galios daryti įtaką sprendimams. Manau, mūsų veikla padės subręsti tikrai demokratiškiems piliečių ir jų rinktos valdžios santykiams.
Irena KASPERAVIČIENĖ
