Mezgiotoja pasivadinusi purmališkė pildo vaikų svajones

Pomėgis, be kurio nebegali gyventi, atsipalaidavimas, būdas pabėgti nuo problemų, priklausomybė – taip nėrimą ir mezgimą apibūdina Purmalių kaime įsikūrusi Julija Beivydienė, feisbuko paskyroje pasivadinusi mezgiotoja.
Jauna moteris prisimena, kad vaikystėje mezgimas, nėrimas jos nė kiek nežavėjo, o namų darbus, kai reikėdavo sukurti kokį rankdarbį, už ją kartais atlikdavo mama. Dabar Julija vos ne kasdien ima į rankas vąšelį, kamuolį pliušinių siūlų, ir per kelias valandas užsakytas žaislas baigtas!
Rankdarbiai – netikėtai
Kad įveiktų nenorą megzti ir nerti, Julijai nereikėjo jokių pastangų. Tai, ką vaikystėje išmoko iš mamos, moteris prisiminė panorusi padovanoti rankų darbo dovaną savo artimiesiems. „Kai gimė pusbrolio sūnus, iš močiutės prie prekybos centro kūdikiui nupirkau tapukus. Pamaniau, kad brangu ir kad pati galėčiau tokius numegzti“, – pirmąjį natūralų postūmį imtis rankdarbių prisiminė Julija. Pamačiusi jos numegztus pirmuosius tapukus tokių pat paprašė kolegė, po to draugė, o tada pradedančiosios mezgėjos žvilgsnis internete užkliuvo už nertų žaislų – animacinių filmų herojų. Pagal Azijos šalims būdingą amigurumi techniką iš pliušinių švelnių siūlų ji vąšeliu nunėrė pirmąjį žaisliuką, po to dar vieną ir dar… Iš pradžių Julija savo kūrinius tik dovanojo, o atgalinis ryšys džiugino, nes suprato, kad vaikai labai prisiriša prie jos žaislų. „Į juos įdedu daug širdies, daug šilumos, matyt, tai persiduoda vaikui su žaisliuku. Pirmą kartą prekiavau mugėje ir pamačiau, kaip mažyliai, pamatę žaislą, iškart glaudžia jį prie savęs“, – šypsojosi prisiminusi žaislų kūrėja. Ji atkreipė dėmesį, kad tokių žaislų, kokius neria ji, mugėje nematė. Tačiau prinerti tiek, kad nuolat galėtų prekiauti mugėse, sudėtinga, nes pomėgiui Julija skiria tik vakarus po darbo „Ekoserviso“ įmonėje ir savaitgalius. Moteris sakė, kad yra žaislų, kuriuos gali pradėti ir baigti per vakarą, yra sudėtingesnių, kai prireikia trijų ar keturių vakarų.

Kuo sudėtingiau – tuo įdomiau
Sustiprintai dailės Klaipėdoje mokykloje vaikystėje mokiusis Julija iš kitų vaikų išsiskyrė kūrybinės laisvės pojūčiu, galbūt todėl dabar joks žaislo užsakymas jai neatrodo neįveikiamas. Julijos nunerti vėžliukai, meškiukai, šuniukai, kiškučiai, įvairios mašinėlės, animacinių filmų personažai, atrodo ypatingi, be to, nėra nė vieno lygiai tokio pat, nors sukurti pagal schemas, kurias perka iš autorių. Kūrybiška moteris šiek tiek patobulina detales, o tai suteikia išskirtinumo. Renkantis trokštamą žaislą, jo spalvą ar spalvų derinius, dydį, įgudusi nėrėja savo nuomonės neperša. „Esu dariusi 55,5 cm žaislą, nes gimė tokio ūgio kūdikis. Kuo sudėtingiau, kuo daugiau reikia kūrybiškumo – tuo įdomiau. Esu nėrusi švelnią, mielą raganaitę suaugusiai moteriai, kuri kolekcionuoja raganas, 18 metų vaikinui draugė užsakė BMW, paauglei kūriau rožinį ponį“, – vardijo Julija. Dabar ant žaislų, jei užsakovai pageidauja, gali būti ir vardas, gimimo data ir kitas užrašas. Kad žaislas būtų saugus, kai kurios mamos prašo jo akytes išsiuvinėti, nors stiklinės ir atrodo gyvybingesnės. Kiekvienas noras – įgyvendinamas. O ko negalima įnerti į žaislą, tenka prisiūti.
Darbšti, kantri ir kūrybiška moteris norėtų žaislų nėrimo žinias perduoti paauglėms mergaitėms, kad jos pačios galėtų nusinerti tokį žaislą ar kam nors padovanoti. Jai svarbu, kad tai, ką seniau mokėjo mamos, močiutės, neišnyktų ir kad rankų darbas būtų labiau vertinamas. Kol kas Julija dar tik svarsto apie edukacijas, kurioms reikia pasiruošti ir nemažai priemonių – siūlų, vąšelių, akyčių, nosyčių, kamšalo žaislams ir kt.
Daugiau nei 1 000 spalvingų minkštučių žaislų nunėrusi Julija džiaugiasi, kad juos pamėgo vaikai ne tik Lietuvoje, bet ne vieną išsiuntė į Ameriką, Vokietiją, Angliją, Prancūziją, Suomiją, Švediją, Norvegiją, Ispaniją. Julija žaislus, jei klientas sutinka, pakuoja į dėžes, kurias panaudoja nuo gautų siuntų. Norą gyventi tvariai, kaip dabar madinga vadinti, ateityje žada skatinti ant siunčiamų žaislų dėžių klijuodama lipdukus „Aš buvau panaudota antrą kartą“.
Poilsis – ir gamtoje
Nors penktus metus žaislus nerianti Julija sakė, kad kartais pavargsta nuo nėrimo, bet ilgiau kaip dvi dienas be vąšelio ir spalvotų siūlų neištveria. Jos nuomone, nuolatinis schemų nagrinėjimas, akių skaičiavimas lavina atmintį, o kuo daugiau bando prisiminti, tuo daugiau ir prisimena. „Kai pasiimu rankdarbio schemą, atsipalaiduoju nuo minčių apie darbą, kuriame dirbant gamybos vadove reikia priimti ir įvairių sprendimų, ir siekti rezultatų“, – sakė moteris, turinti ne vieną laisvalaikio pomėgį. Jau kelerius metus beveik kasdien ji dviračiu nuvažiuoja bent 20–30 kilometrų, tačiau tai ne sportas dėl rezultato. „Po asmeninės nelaimės atrodė, kad nežinau, kaip atsigauti. Pusbrolis pasiūlė važiuoti dviračiu. Iš pradžių vertinau skeptiškai, bet pabandžiusi pajutau, kad tai man padeda. Važiuodama dviračiu pamatau daugiau nei važiuodama mašina“, – dalijosi patirtimi Julija. Jai ne naujiena per dieną numinti ir 100 kilometrų nuo Purmalių pro Priekulę, Gargždus ar pajūriu.
Laima ŠVEISTRYTĖ