Mokslinio tyrimo siekis: nepamiršti tautos kovų vos perskaičius knygą
Istorikas, Lietuvos Respublikos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys Arvydas Anušauskas pastaruoju metu išleido dvi sovietinės okupacijos nusikaltimus Lietuvoje ir jos slaptųjų žvalgybos tarnybų veiklą demaskuojančias knygas – „Aš esu Vanagas“ ir „Užmirštas desantas“. Su jomis dabar jis laukiamas visur, ypač mokyklose. Praėjusį savaitgalį A. Anušausko laukė malonūs susitikimai Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijoje, Jono Lankučio viešojoje bibliotekoje, kituose Žemaitijos kampeliuose.
Legendinė asmenybė
Pristatydamas išleistas knygas, autorius pirmiausia akcentavo, jog partizaninio pasipriešinimo vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas dar iki dvikovos su KGB ir sulaikymo jau buvo tapęs legenda. Žmonės jį palaikė. Visokeriopai rėmė ir slėpė. Netgi saugumo užverbuoti agentai atsisakydavo jį išduoti. O toliau gilinantis į Vanago suėmimo, kankinimo ir teismo istoriją atsiskleidė žmogus, kuris jautė ne tik savo, bet ir kitų skausmą. Pasitikdamas iš anksto žinomą lemtį iki paskutinės akimirkos savais būdais kovojo už tai, kas jam buvo svarbiausia, – mylimos žmonos ir dukters ateitį. Ir Lietuvą.
– Aš noriu, kad perskaitę knygą žmonės ją suprastų ir nepamirštų nuo okupantų žuvusiųjų vilčių, kenčiančių jų artimųjų, – sakė autorius, – kad atsispirtume pagundai susitaikyti su okupacija ir nepaliktume mūsų tautos istorijos nebūtyje. Šiuose leidiniuose skelbiami realios tikrovės faktų ir dokumentų tyrimai. Besitraukiantis sovietinis saugumas kai ką sunaikino, bet kai ką vis dėlto paliko. Bet, svarbiausia, kad išliko žmonės su savo atmintimi, kad tuo jie pasidalijo su mokslininkais.
A. Anušauskas abejoja, ar okupantams 1956-aisiais Vanago reikėjo gyvo. Pirmiausia jiems reikėjo jo užrašų, jo ryšių su Juozu Lukša, su užsienio agentais detalių, reikėjo rasti jų šifrą bei slaptavietes. Štai dėl ko jis buvo išvestas slaptam tardymui, o po dviejų valandų sužalotas ir be sąmonės atvežtas į Lukiškių kalėjimo ligoninę. KGB siekė išgauti jo rašomus prisiminimus. Pavydėtinas Vanago sugebėjimas perteikti tokias emocijas, kokias išliejo savo užrašuose, vėliau išleistuose knyga „Partizanų gretose“ – apie pasipriešinimo kovas ir žuvusius draugus. KGB tam buvo pasitelkusi dešimtis agentų. Saugumui buvo svarbu visa tai sunaikinti, kad niekad nepatektų kam nors į rankas. – Bet jo užrašai ir pasakojimai išliko, pasiekė mūsų dienas, – džiaugėsi istorikas, kuris iš likusių paraščių ir archyvinių bylų po A. Ramanausko-Vanago žūties pratęsė partizanų vado biografiją su visomis smulkmenomis.
Knygoje detaliai atskleidžiamos KGB regztos Vanago sekimo ir suėmimo operacijos, brutalaus jo kankinimo epizodai, pasitelkus ekspertus išaiškintos KGB klastotės bei nužudymo paslaptys. Nustatyti kankintojai ir budelis, beje, su juo autorius irgi buvo susitikęs Ukrainoje. Tad sunku dabar suprasti, kodėl Lietuvoje metams praėjus po Nepriklausomybės paskelbimo A. Ramanausko bylos tyrimas nutrauktas tebesant gyviems liudininkams. Po to vėl pradėtas, o per tą laiką jo kankintojai pradingo kas kur…
Knygą papildo daugybė iki šiol niekur nespausdintų nuotraukų, okupantų piešti žemėlapiai, ligoninės išrašai, teismo nuosprendžiai, apklausų protokolai, taip pat Vanago rašyti straipsniai partizanų spaudoje, susidūrimo su okupantais aprašymai, jo artimųjų liudijimai.
Be melo šleifo
– Vos ne kiekvieną kaltinimą teisme paneigęs ar patvirtinęs tik iš dalies, A. Ramanauskas-Vanagas negalėjo tikėtis, kad kaltinamoji išvada bus pakeista, – teigia A. Anušauskas. – Okupacinė valdžia Vanago nelaikė belaisviu – jis buvo nepatogus tos valdžios nusikaltimų liudininkas, su juo siekta bet kokia kaina susidoroti.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrėjai nustatė vietą, kur galėjo būti paslėpti Vanago palaikai. Tai Vilniaus našlaičių kapinės. Tiriant palaikus su specialistų antropologų, kriminalistų pagalba pavyko ir keliems dešimtmečiams praėjus indentifikuoti kankinimų žymes, gydytojų išrašus, apklausų ir parašų klastotes. Kankinimai buvo brutalūs, žiaurūs, palikę žymius sužalojimus. Retam istoriniam tyrimui pasitelkta tiek medicinos, kriminalistikos, psichiatrijos, antropologijos specialistų. Tarp jų – šių metų Valstybinės Nepriklausomybės stipendijos laimėtoja dr. Justina Kazokaitė, atlikusi A. Ramanausko-Vanago palaikų antropologinius tyrimus. Partizanų vado palaikai amžinam atilsiui atgulė Antakalnio kapinėse, valstybės vadovų panteone, vos už 200 metrų nuo buvusios slaptos kapavietės.
„A. Anušausko knygose pateikiami įvykiai ir faktai – tai medžiaga, iš kurios galima daryti ir filmą, ir spektaklį. Turime idėją sukurti vaidybinį filmą (dokumentinis jau seniai sukurtas) apie Vanagą“, – yra sakęs kino režisieriaus V. V. Landsbergis. Jo manymu, pagal žanrą knyga „Aš esu Vanagas“ yra mokslinis-detektyvinis-istorinis tyrimas ir tuo pačiu aukšto lygio šekspyriška drama. Šiandien toks žanras yra populiarus, ypač jaunimo bendruomenėse.
Dėkinga medžiaga kino scenarijui apie pokario meto partizaninį karą būtų pati A. Ramanausko-Vanago autentiškų pasakojimų knyga „Partizanų gretose“.
Susitikimo metu A. Anušauskas priminė, jog šiomis dienomis Europos Žmogaus Teisių Teismas yra paskelbęs, kad Lietuvos teismai pagrįstai buvusį KGB pareigūną Stanislovą Drėlingą pripažino kaltu dėl genocido už dalyvavimą 1956 metais slaptoje operacijoje sulaikant partizanų vadą A. Ramanauską-Vanagą.
Ką tik iš spaudos išėjo naujausia A. Anušausko knyga, pratęsianti KGB nusikaltimų seriją pokario metais. Šioje pasakojami įvykiai apima slaptųjų žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvos pajūryje, Vilniuje ir Kaune, taip pat Latvijoje, Švedijoje, Didžiojoje Britanijoje. Aprašomas klastos ir dezinformacijos metodų arsenalas, kurį naudojo KGB siekdama dezinformuoti Vakaruose esančias lietuvių organizacijas apie aktyvų ginkluotą pasipriešinimą: Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdį, jo vadus – Joną Žemaitį, Adolfą Ramanauską, partizaną Juozą Lukšą.
Aldona VAREIKIENĖ
Živilės MARKUTĖS–ARMALIENĖS nuotr.
