Mokytoja ir mama iš pašaukimo: kaip atrodo vaikystė, kai ją augina švietimo lyderė

„Kai auginau dukras, viską buvau susiprojektavusi nuo A iki Z – turėjau tikslų planą, ką darysiu, ko nedarysiu, kaip viskas turi atrodyti. Visas pedagogikos teorijas ir metodikas išbandžiau ant savo vaikų, tikrai nebuvau batsiuvys be batų“, – juokiasi Vitalija Šilinskienė, trijų vaikų mama, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijoje Vilniuje veikiančio darželio „Mažųjų akademija“ direktoriaus pavaduotoja ir mokytoja.

Darbe, kaip ir namuose, ji vadovaujasi tuo pačiu principu – kantrybė, meilė ir pasitikėjimas yra pagrindas viskam: „Kad vaikui būtų gera darželyje, svarbu, kad gerai jaustųsi su juo dirbanti mokytoja. Mėgstu kartoti posakį, kad kai mokytoja laiminga – laimingi ir vaikai, o tada laimingi ir jų tėvai“.

Įkvėpė auklės darbas ir mokytojos pavyzdys

Sprendimą tapti pedagoge Vitalija priėmė labai anksti. Kad dirbs su vaikais, ji sako žinojusi jau nuo 16 metų, kai pradėjo dirbti aukle – šis darbas jai labai patiko. Vėliau ji atsitiktinai susipažino su viena pradinių klasių mokytoja, kuri sužavėjo savo požiūriu į vaikus, atsidavimu darbui, įkvėpė tikėjimu, jog mokytojo darbas – tai prasminga galimybė auginti žmogų.

„Tai buvo labai nuoširdus žmogus, savo darbui atsidavusi mokytoja. Ji sugebėjo paprastai, bet labai paveikiai man parodyti, kodėl verta būti mokytoja. Kai esi paauglys ir patiki, kad gali prisidėti prie žmogaus augimo, tai palieka stiprų įspūdį ir motyvuoja. Tame etape supratau, kad noriu būti tokia kaip ji“, – prisipažįsta V. Šilinskienė.

Nors baigė pradinio ugdymo pedagogiką, dirbti pradinių klasių mokytoja tuo metu ji neturėjo galimybės – dėl tuometinės sistemos jauni specialistai, neturintys bent 5 metų darbo patirties ir vyresniojo mokytojo kvalifikacinės kategorijos, negalėjo dirbti mokytoju, nebent tik mokytojo asistentu ar padėjėju. Kai buvo atidarytas vienas iš privačių darželių, Vitalija gavo pasiūlymą užimti priešmokyklinės grupės mokytojos pareigas, nuo to laiko taip ir liko dirbti ikimokykliniame ir priešmokykliniame ugdyme.

Kantrybė, kantrybė ir dar kartą kantrybė

Pasak Vitalijos, dirbdamas su vaikais turi būti pačia geriausia savo versija – būti atviras, kantrus, atlaidus. Vaikai suaugusįjį greitai nuskaito: jeigu nebūsi su vaikais nuoširdus, sąžiningas ir atviras, jie tavimi netikės ir nepasitikės, o tuomet nebus lengva rasti su jais bendrą kalbą, susitarti. Pašnekovė įsitikinusi: kiek duodi vaikui, tiek gauni atgal. Taigi vaikai visų pirma išmokė ją paprastumo, atvirumo ir kantrybės.

„Dirbdama su vaikais supratau, kad turi būti maksimaliai atviras – negali vaidinti, meluoti, apsimetinėti tuo, kuo nesi, nes vaikai yra jautrūs ir greitai tai pajunta. Jeigu esi pavargęs, liūdnas, jie tą mato, bet jei esi su jais tikras, atviras, jie priims tave, gerbs ir atsivers. Ko išmokau dirbdama su darželinukais? Kantrybės, kantrybės ir dar kartą kantrybės. Jos mūsų kasdieniame darbe reikia labai daug ir nuolatos“, – sako Vitalija.

Ji paneigia teoriją, kad darbas su vaikais darželyje sukasi tik apie žaidimus, piešimą, lipdymą, šokius ir dainas, t.y. kad kiekviena diena – tarsi šventė: „Kad darbo diena išties būtų kaip šventė, prieš tai turi būti atlikta daug paruošiamojo darbo. Vaikai ateina įvairiai nusiteikę – kartais būna neišsimiegoję, nepavalgę, pavargę, suirzę, turi įvairių problemų. Taigi visų pirma reikia „apšildyti“ vaiką, atliepti jo nuotaikas, emocijas, poreikius, tik tada gali užsiimti bendromis veiklomis ir džiaugtis diena kartu. Vaikai labai skirtingi, kiekvienam reikia rasti atskirą raktą jį atrakinti“.

Didžiausi iššūkiai laukia su vaikų tėvais

Nors daugelį iššūkių, kylančių dirbant su vaikais, Vitalija vadina išsprendžiamais, ji neslepia: didžiausių iššūkių kyla bendradarbiaujant su vaikų tėvais. Tenka tėvams ir pastabas išsakyti, ir patarti, ir pasidalinti įžvalgomis, ką galima būtų daryti geriau. Ne visi tėvai tai priima noriai ir supratingai.

„Darbe su vaikais, galiu drąsiai tvirtinti, manęs jau niekas negali nustebinti – turėjau pačių įvairiausių iššūkių ir situacijų, bet kai kalbame apie tėvus, būna visko. Šioje vietoje turi būti ne tik profesionalus pedagogas, bet ir labai geras diplomatas. Kartais reikia labai švelniai pasakyti, kad tam tikras tėvų elgesys daro ne pačią geriausią įtaką jų vaikui, ir pasakyti taip, kad jie nuoširdžiai išgirstų ir įsiklausytų“, – sako V. Šilinskienė.

Vieni dažniausių klausimų, kurie kyla tėvams prieš išleidžiant vaiką į darželį – ar jis prisitaikys, adaptuosis, ar susiras draugų? Vitalijos patarimas tėvams paprastas: „Pasitikėkite savo vaikais. Jeigu jūs nerimaujate, nerimaus ir jie, nes jie jaučia jūsų nusiteikimą ir emocijas. Kuo tėvai ramesni, tuo vaikų adaptacija yra sklandesnė“.

Namuose – trys vaikai

Ar mokytoja, klasėje kasdien dirbanti su keliolika vaikų, atranda jėgų skirti dėmesio savo trims vaikams, kurie laukia jos namuose? Vitalija juokiasi: nuovargio ir nerimo buvo daugiau, kai dukros buvo dar visai mažos, nes tada ji ir namuose tarsi tęsė mokytojos darbą.

„Kai auginau pirmąsias dvi savo dukras, kurioms dabar yra jau 9 ir 11 metų, turėjau tikslų planą, ką darysiu, ko nedarysiu, kaip viskas turi atrodyti, – prisipažįsta Vitalija. – Aš viską buvau susiprojektavusi nuo A iki Z. Visas pedagogikos teorijas ir metodikas išbandžiau ant savo vaikų, tikrai nebuvau batsiuvys be batų. Dabar jauniausią dukrą ugdo ne tik šeima, bet ir aplinka bei kiti vaikai – ji auga laisviau.

Pedagoginės studijos, anot Vitalijos, davė jai didžiulį pranašumą auklėjant savo vaikus: „Esu be galo laiminga ir dėkinga savo pedagoginėms studijoms, nes jos davė daug žinių ir tvirtumo motinystėje. Turint šį žinių bagažą, ne taip baisu buvo būti mama, nes kiekviename raidos etape žinojau, kas laukia, ką reikėtų daryti, čia normalu ar nebe”.

Žvilgsnis iš kitos pusės

Vitalija jau šešerius metus eina ir darželio direktoriaus pavaduotojos pareigas. Iš pradžių, kai buvo tik mokytoja, ji į administracinį darbą žiūrėjo gan skeptiškai: atrodydavo, kam tie visi popieriai, parašai? Bet dabar, kai pati dirba administracinį darbą, viską mato ir iš kitos pusės, supranta, kad, jeigu kažko neparašysi ar nesuplanuosi, negalėsi užtikrinti sklandaus ir efektyvaus kasdienio darbo.  

„Man labai svarbu, kad kolegės manimi pasitiki, kreipiasi patarimo. Aš pati esu mokytoja, todėl galiu koleges suprasti daug geriau, padėti joms iš savo praktinės patirties, o ne tik teoriškai. Tėvams taip pat padedu žengti pirmą žingsnį į darželio bendruomenę – dažnai aš būnu tas pirmas žmogus, su kuriuo jie kalbasi atėję į ugdymo įstaigą“, – pasakoja V. Šilinskienė.

Darželis „Mažųjų akademija“ veikia VDU Švietimo akademijoje Vilniuje, tad kasdien šalia vaikų ir mokytojų yra ir studentai, būsimieji pedagogai. Tai, anot pašnekovės, yra didžiulis privalumas tiek vaikams, tiek mokytojams. Studentai atsineša šviežių idėjų, teorijų, darželinukai kasdien bendrauja su daugybe skirtingų žmonių. Tai – neįkainojama patirtis.

Pasak Vitalijos, universiteto aplinka ir akademinė bendruomenė stipriai prisideda prie to, kad darželyje dirbantys mokytojai yra lojalūs ir dirba čia ilgus metus – čia daugiau bendradarbiaujama, gaunama daugiau patarimų, įžvalgų, pagalbos.  

„Pas mus nėra vidinės konkurencijos ir varžymosi, kaip kartais nutinka kituose darželiuose. Mes dalijamės viskuo, džiaugiamės vieni kitais, palaikome, padedame. Bendrystė – tai mūsų stiprybė“, – akcentuoja Vitalija, šiemet baigusi  ir švietimo lyderystės studijas.

Viena svarbiausių pamokų, kurią ji išmoko studijuodama, o ir dirbdama darželyje, yra suvokimas, kad savaime suprantamų dalykų nėra. Taip pat – kad darbais reikia dalintis, nebūtina viską spėti atlikti viena: „Reikia labai aiškiai komunikuoti apie tai, ko tu nori ir ko tau reikia, įtraukti žmones, pasitikėti savo komanda. Anksčiau maniau, kad jeigu noriu, kad viskas būtų gerai, turiu viską padaryti pati, bet dabar suprantu, kad komandinis darbas – didelė pagalba ir vertybė. Kai pasitiki žmonėmis ir įtrauki juos nuo pat pradžių į užduotis ir darbus, rezultatas būna daug geresnis“.

Pranešimas žiniasklaidai