Mūsų metai – mūsų turtas?
Amžėjimas šiandien – viena aktualiausių temų. Apie tai diskutuoja grožio specialistai, medikai, kūno rengybos puoselėtojai, farmacininkai, dietologai. Kita vertus, kam vaikytis amžinos jaunystės, jei žmogaus amžius dažnai mūsų visuomenėje vis dar tampa kliūtimi ir pretekstu atskirčiai?
Amžėjimas – ne yda
Šiandien dažnai kartojama, kad amžėjimas – tik dar viena galimybė. Ir ypač, jei įdedama pakankamai pastangų kūno ir išvaizdos tobulinimui. Tam pritaria nemažai specialistų, mėginančių įtikinti, kad būtina žūtbūt stabdyti senėjimo procesus. Lyg tai būtų gėda ar nežmogiška. Suprantama, rūpintis savimi būtina visą gyvenimą. Tik kodėl mūsų visuomenėje tiek iniciatyvių penkiasdešimtmečių ir vyresnių, taip nesėkmingai metų metus ieškančių darbo ir tvirtinančių, kad amžius – viena didžiausių jų užimtumą mažinančių priežasčių? Apie tai teko diskutuoti su pažįstama, kai ji, būdama 36 metų, nutarė studijuoti aukštosios mokyklos dieniniame skyriuje. Klausimas, ką ji, būdama ketvirtoje dešimtyje, veikia tarp dvidešimtmečių, ją užklupdavo kone kasdien. Nuostabos neišvengia ir keturiasdešimtmetės moterys, nusprendusios pasimėgauti motinyste. Tokiais atvejais apie amžių primenama nuolat. Kita vertus, daugelis brandaus amžiaus žmonių tikina, kad visai nenorėtų grįžti į laikotarpį, kai buvo jauni ir patrauklūs. Juk tas metas taip pat buvo kupinas iššūkių – sukurti šeimą, namus, auginti vaikus, siekti karjeros ir rasti galimybių tinkamai realizuoti save. O galbūt šiandien, prisidengdami neblėstančios jaunystės galimybe, mėginame nustumti slogias mintis apie gyvenimo baigtinumą, netekčių neišvengiamumą?
Prarandama jaunystė – natūralus procesas
Senėjimo proceso nepavyko išvengti niekam. Kai tai suvokiama ir priimama natūraliai, viskas pasikeičia. Pradžioje šiek tiek gal ir skauda, vėliau dažniausiai pradedama gyventi iš tikrųjų. Čia ir dabar. Ir realizuoti visus troškimus, kurie kadaise buvo giliai užrakinti sielos gelmėse arba jiems nebuvo laiko. Tai ar verta priskirti save prie nebereikalingų ir neperspektyvių, paisant šiandieninės visuomenės, apimtos jaunystės kulto nuostatų, ir iš paskutiniųjų galynėtis su laiku? Ir išvaizda bei elgesiu mėginti prilygti jauniems žmonėms? Šiandien dažnai nepaisoma svarbiausio brandaus amžiaus žmonių kozirio – patirties. Dėl to skundžiasi darbdaviai, nerandantys darbuotojų, nes vidutinio amžiaus pretendentai jų nedomina, o jaunus dažnai vargina egzistencinis ir buitinis nuovargis, beprasmybės ir ateities baimės jausmas. Dėl to jų motyvacija dirbti našiai – nepakankama.
Valdžios atstovai nuolat linksniuoja, kad nebus kam uždirbti pensijų būsimoms kartoms. Vis dėlto šiuolaikinėje visuomenėje yra galimybė sulaukti aštuoniasdešimtojo ir dar gražesnio jubiliejaus, nepaisant kaip atrodome. Svarbiausia, kad siela sveika, o kūnas dar tarnauja, nors ir ne taip, kaip norėtųsi.
Branda – neįkainojama vertybė
Prabėgusi jaunystė dar anaiptol nereiškia pabaigos. Grožis blėsta, o ir skubančio laiko nepavyko sustabdyti niekam, kad ir kokie tobuli atrodytų technologijų patobulinti socialiniuose tinkluose penkiasdešimties ir vyresnio amžiaus įžymybių demonstruojami apnuoginti kūnai. Ir ne visada amžius ir branda reiškia ko nors gražaus pabaigą. Amerikiečių rašytoja Laura Ingalls Wilder savo pirmąją knygą „Namelis prerijose“ išleido sulaukusi šešiasdešimt penkerių, britė Susana Boyle, būdama keturiasdešimties, išmėgino jėgas Britanijos televizijos talentų šou. Jos muzikinis debiutas viršijo visus muzikos įrašų pardavimus. Neseniai šešiasdešimtmetį perkopusi amerikiečių aktorė Judie Foster buvo nominuota trečiajam „Oskarui“. Jau nekalbant apie dviejų pastarųjų JAV prezidentų amžių. Tokią jų sėkmę lėmė anaiptol ne puiki išvaizda ar jaunatviškas elgesys. Svarbiausia – judėti pirmyn, nors ir nedideliais žingsniais, kokio amžiaus bebūtume. Progresas – vienas akivaizdžiausių asmenybės tobulėjimo matų. Ir jis tikrai nesiejamas su prievole atrodyti jauniems, o amžėjimas – ne diagnozė, kuriai būtinas gydymas.
Vilma SRĖBALIŪTĖ
Asociatyvi nuotr.
