Mūsų šviesuoliai

Lietuvės Rygoje sukūrė prestižinę mokyklą

Apie Rygos lietuvių vidurinę mokyklą, kurią įkūrė iš Gargždų kilusi jos direktorė Aldona Gedvilaitė-Treija su kolegėmis, gargždiškėmis Daiva Mickute-Isakiene, Vaida Kreišmontaite-Raziūniene, taip pat su latvių ir rusų pedagogais, žino ne tik mokytojai, bet ir prezidentai. Čia lankėsi Latvijos prezidentė Vaira Vykė-Freiberga, Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus. Apie ją, jau atšventusią 15 metų gimtadienį, šiltai kalba patys latviai, teigdami, jog mokytis joje yra prestižiška. Tuo įsitikino „Bangos“ redakcijos darbuotojai, vieną praėjusios savaitės dieną itin šiltai sutikti šioje lietuvybės salelėje Latvijos sostinėje Rygoje.

Iš apgriuvusio darželio

Po pusketvirtos valandos kelionės „Bangos“ redakcijos darbuotojus iš Rygos centro iki lietuvių vidurinės mokyklos, įsikūrusios miegamajame Latvijos sostinės rajone, palydėjo pats Aldonos Gedvilaitės-Treijos vyras Andrej. Buvęs tipinis vaikų darželis šiandien šviečia: aptvertoje ir rūpestingai prižiūrimoje teritorijoje neseniai atgijo dar vieno pastato fasadas. Jame planuojama įkurdinti priešmokyklinukus, įrengti patalpas šokėjams, galbūt kambarius iš Lietuvos atvykstantiems svečiams.

2001 metais pradėtos statybos ir remontai dar nesibaigia. Mokyklos įkūrėja ir vadovė A. Treija rodo šūsnis bylų su laiškais Lietuvos ir Latvijos valdžios institucijoms. Direktorė, atrodo, neperdeda sakydama, kad dabar ji – tikra statybų specialistė. Per tuos metus iš abiejų valstybių Rygos lietuvių mokyklai išprašyta apie 15 mln. litų. „Reikėjo pro rakto skylutę išlįsti“, – neslepia energinga vadovė.

Suma, žinoma, įspūdinga, tačiau tai, kas padaryta, – ne mažiau. Prikelti naujam gyvenimui apleisti buvusio darželio pastatai, pastatyta nauja erdvi sporto salė, nupirkti nauji baldai, ugdymo priemonės. Pakviesti Lietuvos menininkai savo darbais išpuošė sienas, padarė vitražus su Lietuvos simbolika. Ir tai dar ne pabaiga: direktorės planuose – stadionas.

Jaukūs kaip namai

Bene labiausiai nustebina drabužinės, kurias A. Treija sumanė įrengti rūsiuose. Šviesiose, erdviose patalpose kiekvienam mokiniui ir pedagogui skirta rakinama spintelė. Atėję į mokyklą, mokiniai persiauna avalynę. Nebūtina į mokyklą ir iš jos tempti sunkias kuprines. Vadovėlius yra kur saugiai palikti. Mokykloje įrengti dušo kambariai, kad po sporto varžybų ar repeticijų būtų kur nuplauti prakaitą. Atskirai – saviveiklos kolektyvų drabužinės.

Mus nustebino ideali švara, tvarka ir šiluma. Mokykla gegužės pradžioje tebebuvo šildoma. Mokytojos patikino, jog dar šildomi ir butai, mat žmonės nenori kankintis, nors šiluma Latvijoje taip pat kainuoja nepigiai.

Kavos puodelio ir firminio pyrago mokyklos šeimininkės pakvietė į lietuviška dvasia dvelkiantį žiemos sodą. Parodė ir patalpą, skirtą mokiniams pailsėti ir atsipalaiduoti, kabinetus ir kilimine danga išklotas fojė grindis pradinukų korpuse. Pamatėme puikią naujutėlaitę sporto salę, jaukius kabinetus, erdvią biblioteką. Ypač nustebino valgykla – šilta, jauki, su servetėlėmis ir gėlių puokštelėmis ant stalų. Regis, tai būtų ne įprasta mums mokykla, o jaukūs šilti namai, kuriuose pagalvota apie kiekvieną šeimos narį.

Pradžia sunki

Visa tai skirta beveik 300 mokinių. Tiek dabar mokosi 2000 m. rugsėjo 1 d. vidurinės mokyklos statusą gavusioje mokykloje. Direktorės pavaduotoja ugdymui Daiva Mickutė-Isakienė papasakojo, jog tikrų lietuvių čia mokosi apie 100, dar apie 100 mokinių gimę mišriose šeimose, o kiti – latviai, rusai. Mat mokytis šioje mokykloje nori vis daugiau rygiečių, ir tėvai nebesibaimina, jog vaikams ją pasiekti tenka iš atokiausių sostinės kampelių persėdant net keliose stotelėse.

Lietuviškosios mokyklos pradžia Latvijoje buvo sunki. Ji sutampa su Nepriklausomybės atkūrimu, kai tautinės idėjos padėjo iš buvusios rusų mokyklos išsikristalizuoti lietuviškajai. Vadovavusi 1400 mokinių mokyklai Aldona Gedvilaitė-Treija pradėjo ją kurti turėdama vos keliolika lietuvių mokinių, tačiau rinko duomenis apie Rygoje gyvenančius lietuvius, būrė juos per vaikus. Taip ilgainiui mokykla tapo lietuvių kultūros-švietimo centru, čia įsikūrė ir Latvijos lietuvių šokių kolektyvas „Bijūnas“. Istorine Latvijos lietuviams diena tapo 2001 m. rugsėjo 1-oji, kai Rygos miesto švietimo valdyba ir miesto Dūma paskyrė apgriuvusį darželį Rygos lietuvių vidurinės mokyklos kolektyvui. Jis per pastaruosius penkerius metus neatpažįstamai pasikeitė.

Lietuvybės puoselėtojos

Aldona Gedvilaitė-Treija susigraudina sakydama, kad jai visada malonu priimti atvykusius lietuvius, o ypač tėviškėnus, gargždiškius. Meilės emigrantė, po studijų ištekėjusi už latvio Andrej, visą gyvenimą praleido Rygoje, o ėmusi kurti lietuvišką mokyklą prisiviliojo ir jaunesnes koleges iš Gargždų – Daivą Mickutę bei Vaidą Kreišmontaitę. Šios Rygoje jau taip pat apie 15 metų. Abi ištekėjo už lietuvių, Vaida augina dvi atžalas. Iš 33 mokytojų lietuvių čia dirba 10.

Ne geresnis uždarbis jas čia atviliojo. Nors joms Lietuvos Vyriausybė moka priedą, tačiau Latvijoje pedagogai taip pat nepatenkinti atlygiu. Pasak pavaduotojos Daivos, už 21 (toks etato krūvis) savaitinę valandą 10 metų pedagoginį stažą turintis mokytojas su aukštuoju išsilavinimu gauna 280 latų atlyginimą, o tai yra apie 1400 litų neatskaičius mokesčių.

Nepigus Latvijoje ir aukštasis mokslas. Pabendravę su abiturientais, sužinojome, kad keletas jų apsisprendę studijuoti Lietuvoje – mat lietuviams tėvynėje studijos nemokamos, o Latvijos universitetuose, pavyzdžiui, už matematikos studijų semestrą tenka mokėti apie 1000 latų (apie 5000 litų).

Rygos lietuvių vidurinėje mokykloje yra privaloma lietuvių kalba, nors visi kiti dalykai dėstomi latviškai. Aukštesniųjų klasių mokiniams yra dėstomi lietuvių istorijos, geografijos, etnokultūros pagrindai, čia latviai turi mokėti lietuviškai, o lietuviai, rusai – latviškai. Nuo kitų metų A. Treija planuoja įvesti lietuvių kalbos kursus ir kitataučiams mokytojams, tačiau sako, jog Lietuvos Vyriausybė turi juos paskatinti už darbą lietuvybei priedais, kaip ir savus.

Daiva Mickutė-Isakienė, regis, dešinioji direktorės ranka, Vaida Kreišmontaitė-Raziūnienė puoselėja meniškąją mokyklos kryptį. Ji moko vaikus dailės ir dainavimo. „Iš Vaidos pamokos mokinių nepaimsi“, – patikina direktorė, o ji pati tik pasidžiaugia, kad neturi mokinių, kurie nepieštų ar nedainuotų: „Kai po dviejų mėnesių tėveliai išgirsta, kaip jų gimtosios kalbos nebemokėję vaikai uždainuoja „Du gaidelius“, jiems ašaros akyse sublizga.“

Visos jos, mūsų gargždiškės, regis, savo darbo fanatikės. Nes be sveiko fanatizmo nesukursi tokios aplinkos ir tokios atmosferos, kurią mes patys pajutome, o Lietuvos ambasadoriaus Latvijoje A. Vinkaus bei vieno pagrindinių Latvijos dienraščių „Latvijas avize“ žurnalistų šilti atsiliepimai tai tik patvirtino.

Irena KASPERAVIČIENĖ