Mūsų šviesuoliai

Šviesos Angelas laimins kiekvieną dieną

Ši skulptūrėlė, diplomas, spalvotas vitražas, dovanos, sveikinimai ir gėlės primena sostinės Kongresų rūmuose vykusio Žemės ūkio ministerijos konkurso „Lietuvos kaimo spindulys-2005“ nominantų apdovanojimo iškilmes. Į būrį šalies žmonių, labiausiai nusipelniusių savo bendruomenėms puoselėjant kaimo moralę bei tradicines žmogiškąsias vertybes, buvo pasiūlytas pedagogas iš Endriejavo Antanas Žemgulis.

Šitaip išreikštas pasididžiavimas kūrybingais, tauriais ir darbščiais tautiečiais, gyvenančiais Lietuvos kaimuose ir miesteliuose.

Antanas Žemgulis – trijų išleistų knygų autorius: poezijos rinkinio „Rasota laiko brydė“, istorinės apysakos „Žemaičiai“, sovietmečio rekrūtų novelių „Pokario akademijos“. Jau parengtas vaizdelių su iliustracijomis „Gamtoje – ne vienišas“ kompiuterinis maketas. Plačiai giminei išdalinta kompiuteriu padauginta „Poema apie mūsų šeimą“.

Ryškiausia žvaigždė

Endriejavo vidurinės mokyklos auklėtinė, edukologijos daktarė Zina Ruškytė-Petrikienė ilgametį mokyklos direktorių prisimena taip: „Kai jis pamokos metu užsisvajodavo, mes suvokdavome, jog kažką mąsto. Negalima trukdyti… Jau tada įtariau jį esant poetu. Savo talento ilgai neatskleidė. Bet tai, ką kūrybos žmogus savyje nešioja, anksčiau ar vėliau vis tiek prabunda… Žemės ir kosmoso ryšius pajusdavome kiekvieną astronomijos pamoką. Mokytojo Žemgulio požiūris į dangaus kūnus buvo kažkaip sudvasintas, skatinantis ir mus ieškoti vis naujų žvaigždynų. O kad pats mums ryškiausia žvaigžde buvo, to gal ir nenujautė…“

– Vaikystėje šventai tikėjau pasakomis. Jos mokė gyvenimo išminties. Vos ne kiekvienam vadovėlio eilėraščiui bandydavau pritaikyti melodiją (A. Žemgulis yra endriejaviškių himno autorius – A.V.). Eilėraščius ne deklamavau, o dainuodavau, taip bandydamas tėvų ir vyresnių brolių kantrybę. Kantriausia būdavo mama, mat ji ilgai puoselėjo svajonę, jog būsiu kunigas, – prisimena mano pašnekovas. – Ir gyvenime, ir kūryboje pirmumą teikiu romantikai. Gražu, kai siela kiek pakyla ir stebi žemę. Atsiveria nauji horizontai, grožis, kuris, kaip teigia poetai ir pripažįsta kritikai, sielą sukrečia.

Tokių minčių ir nuostatų, matyt, nebuvo galima nuslėpti nuo smalsių mokinių akių. Dar jaunystėje jis suprato, kad savo mąstysena netilps į sovietinio rašytojo rėmus, todėl ir liksiąs nepripažintas. Vidurinėje mokydamasis bendravo su literatais mėgėjais, literatūros mokytojai „užsakydavo“ eilėraščius įvairiems minėjimams. Vėliau rašinėjo studentų vakarams.

– Nežinojau, ar turiu pakankamai gabumų, kad tapčiau rašytoju. Prisipažįstu, jog ir dabar nežinau. Tik kai mano gerbiami žmonės, tarp jų ir tikri rašytojai, išsakė palankią nuomonę, apsidžiaugiau, kad mano literatūriniai bandymai pasieks skaitytoją.

Mintyse nauji sumanymai. Puslapis po puslapio auga krūva rankraščių ruošiamai Endriejavo mokyklos istorijai. Jai jis vadovavo net tris dešimtmečius – nuo 1962-ųjų iki 1992-ųjų. Viso pedagoginio darbo stažas beveik penkiasdešimt metų.

„Gamta – religijos dalis“

Su ja suaugęs nuo vaikystės. Ir tas ryšys išliko visam amžiui. Šalia gimtinės ošė Vėžaitinės miškas. Kaimo pakraščiu tekėjo Juodupio upelis. Su fotoaparatu išvaikščiotos Endriejavo pelkės, ežero pakrantės ir apylinkių miškeliai. Keli dešimtmečiai yra Ornitologų draugijos narys, nuosekliai stebi paukščius ir gyvūniją pasirinktose Endriejavo, Vėžaičių, Veiviržėnų, Judrėnų teritorijose. Stebėjimų duomenis teikia „Lietuvos Raudonosios knygos“ ir tarpinio jos varianto – „Raudonieji lapai“ leidėjams. Stebėdamas paukščius Vakarų Lietuvoje, bendradarbiauja su Ventės rago paukščių žiedavimo stoties ornitologais. Keturiolika autorinių pranešimų išspausdinta 1999 metais išleistame „Klaipėdos krašte perinčių paukščių atlase“. Tai itin retos ir nykstančios sparnuočių rūšys, kaip antai, vapsvaėdis (pasisekė aptikti lizdą su kiaušiniais), Endriejavo pelkėse matyti didysis baublys ir švygžda. Apie Pyktiškės kalną pastebėta vaikus vedžiojanti putpelė. Nuolat randa mažojo erelio rėksnio lizdą. Vėžaitinės miško drebulyne yra radęs net tris pilkosios meletos lizdus. O tai vienintelė jų perimvietė Vakarų Lietuvoje. Vidutinis genys kiekvieną žiemą atskrenda prie lango palesti lašinių.

Tvirtos šaknys

Gimtoji sodyba Pajuodupio kaime seniau buvo vadinama Meškine. Taip pavadinta ir eiguva, kurią prižiūrėjo tėvas, antros eilės eigulys Feliksas Žemgulis. Ne paprasto to žmogaus būta, jei 1928 metais, minint Lietuvos nepriklausomybės 10-metį, buvo apdovanotas Lietuvos Respublikos prezidento Antano Smetonos jubiliejiniu medaliu. Tą medalį vaikai sugebėjo išsaugoti per karą ir visas okupacijas.

Šeimoje augo devyni vaikai. Antanas – septintas. Tėvai ypač vertino vaikų gebėjimus bendrauti tarpusavyje, su kaimynais ir kitais žmonėmis. Eigulio šeima pirmoji kaime įsigijo radijo imtuvą, dviratį, porą armonikų, prenumeravo keletą laikraščių ir žurnalų.

Tai štai iš kur įvairiapusėje Antano kūryboje domėjimasis krašto istorija, senkapių ir piliakalnių paslaptimis, romantiškas požiūris į pasaulį. Sodri, vaizdinga, žodinga kalba. Narsūs kovotojai, su vergija nesitaikstantys žemaičiai – jo knygos herojai.

A. Žemgulis mėgina paaiškinti:

– Kai kalbu apie savo pomėgius ir siekius, manęs tuoj klausia: o kokia bus nauda? Atsakau: materialinės – jokios. Ir lieku dažniausiai nesuprastas. Rašau, kad patirčiau išgyvenimą. Pasitikiu intuicija. Jei intuicija mane apgauna, ant jos nepykstu. Ar ji kalta, jei pritrūksta gabumų, patirties ar argumentų? O ar gali nedominti didvyriška, pilna kančios mūsų tautos istorija? Juk kiekvienas su ja susijęs žodis ir daiktas žadina susimąstyti.

Sulaukus garbaus amžiaus, vaizduotėje tebestovi gyvenamasis namas prie pagrindinio kelio, tvartas ir daržinė – kitoje pusėje. Tuo keliu tiesiog per kiemą dardėjo krikštynų, vestuvių, laidotuvių vežimai. Netrūko lauktų ir netikėtų svečių. O kartą prieš pat karą pradulkėjo net dvi dešimtys automobilių – pats prezidentas su gausia palyda važiavo į Palangą. Karo metu į Rytus, paskui – į Vakarus pražygiavo tūkstančiai okupacinių armijų kareivių, drebindama žemę riedėjo karinė technika.

Dar suguls į knygų puslapius tie vaizdai eilėmis arba proza. Dar daug sumanymų turi endriejaviškių šviesulys.

Kaimo šviesuolių apdovanojimo šventėje Vilniaus Arkikatedros bazilikos administratorius kunigas Ričardas Doveika linkėjo visiems nominantams Dievo palaimos ir Šviesos Angelo globos kiekvieną jų gyvenimo dieną.

Aldona VAREIKIENĖ