Mūsų šviesuoliai
Gyvenimas, atiduotas Lietuvai
Kai Steponas Darius ir Stasys Girėnas iš Niujorko savo „Lituanica“ pakilo skrydžiui per Atlantą į Kauną, atsikūrusiai Lietuvos valstybei buvo tik penkiolika metų. Beveik tiek, kiek šiandien skaičiuojame nuo 1990 metų kovo 11-osios.
Versdami Stepono Dariaus trumpo, vos 37 metų gyvenimo puslapius, šiandien surandame ir kitų paralelių su tuomečiu Lietuvos gyvenimu, jo statybos sunkumais, vienų pasiaukojimu, kitų blėstančiu idealizmu dirbti „vardan tos Lietuvos“ ir tarpusavio rietenomis. Todėl šiame kontekste dar ryškiau sužiba nuo Judrėnų kilusio Stepono Dariaus asmenybės šviesa ir pasišventimas Lietuvai, meilė ir pareiga jai, kuri buvo ir turėtų likti pavyzdžiu šiandienos bei ateities kartoms.
Sparnai užaugo Rubiškėje
Prieš 110 metų, 1896 metų sausio 8 d., Judrėnų seniūnijos Dariškės kaime, o tada Rubiškės vienkiemyje, Augustinos ir Jono Jucevičiaus-Darašiaus šeimoje gimė berniukas, kurį pavadino Steponu. Jau buvo sūnus Balys, dukros Aurelija bei Konstancija Kotryna.
Tėvas, į žmonos Augustinos Vaišvilaitės iš mamos paveldėtą ūkį atėjęs užkuriu su 3000 rublių, dirbo nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro. Galbūt todėl anksti mirė – Stepukui buvo vos 9-eri. Motina, likusi su keturiais mažais vaikais, ryžosi tekėti antrąkart už Kazio Degučio. Tai buvęs geras žmogus, bet ūkininkauti jam nesisekė, todėl su vyresniuoju Baliu patraukė laimės į Ameriką ieškoti.
1907 metų pabaigoje, ilgai svarsčiusi, pas juos išsiruošė ir Augustina su trimis vaikais: tada dešimtmečiu Stepuku, dukromis Aurelija ir Kotryna. Liūdnos buvusios išsiskyrimo su Rubiške akimirkos: nesulaikydama ašarų atsisveikino su giminėmis, kaimynais, atsiprašė, jei kam prasikaltusi, pabučiavo kieme stovintį kryžių…
1946 metais stribai sudegino sodybą, liko tik tas kryžius, medžiai ir pamatai. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, ant jų Dariškė buvo atstatyta.
Motina į Rubiškes nebesugrįžo, tačiau kaimą aplankydavo jau suaugęs Steponas. Amžininkų atsiminimuose rašoma, jog jis visada buvęs linksmas, šnekus, jaunimo susibūrimuose merginas pašokdindavęs ir automobiliu pavėžindavęs. O buvusi kaimynė Marijona Savickienė Stepuką mažą prisimindavo, sakydama, jog guvus ir protingas vaikas buvo. Dar piemenaudamas svajojo, kaip sparnus pasidaryti, kad bėgiojant paskui gyvulius kojos nepavargtų. Apie tas vaikiškas svajones yra rašęs ir pats Steponas.
Jaunystė Amerikoje
Atvykusi į JAV, šeima ne iš karto įsikūrė. Ilgokai ieškota geresnio darbo ir gyvenimo sąlygų, kol 1909 metais galutinai apsigyveno Čikagoje. Motinai kartu su dukromis įkūrus lietuviškų valgių valgyklą, Stepukui atsirado galimybė mokytis. Jis baigė vidurinę technikos mokyklą, vėliau įstojo į aukštesniąją technikos profilio mokyklą-koledžą. Tačiau 1917 metais, vykstant Pirmajam pasauliniam karui, apsisprendė tapti Amerikos kariuomenės savanoriu. Motina nepritarė tokiam sūnaus žingsniui ir verkdama prašė, kad nepaliktų koledžo. Nors sūnus labai mylėjo motiną ir gerbė ją, tačiau sprendimo nekeitė. Prieš išplaukdamas į Europą, jis rašė: „Brangioji mamyte! Apsidraudžiau. Apdraudą valdžia išmokėtų man mirus arba jei likčiau invalidu. Jei žūsiu, tai ši apdrauda bus išmokėta ne išsyk, bet kiekvieną mėnesį po 57 dol. Tikiuos, kad tai būtų tau, mamyte, šiokia tokia parama“.
Tuo metu jis sutrumpino antrąją tėvo pavardę Darašius ir pasivadino Dariumi. Kovėsi Prancūzijoje ir vienose kautynėse ties Paryžiumi buvo sužeistas. Už pavyzdingą tarnybą buvo apdovanotas ordinu ir medaliu, o grįžęs į Ameriką įgijo teisę mokytis nemokamai Čikagos universitete. Kartu lankė atsargos karininkų kursus.
Tėvynės vaduoti
Steponas Darius, gyvendamas Amerikoje, domėjosi įvykiais Lietuvoje, džiaugėsi, kad jo Tėvynė tapo laisva. Tačiau tą laisvę reikėjo dar apginti. Nerimastingos žinios iš Lietuvos apie kovas su lenkais paskatino 24 metų Darių burti savanorius ir vykti vaduoti Lietuvos. 1920 metų vasarą jis su grupele bendraminčių atvyksta į Lietuvą ir įstoja į jos kariuomenę, agituoja Amerikoje gyvenančius tautiečius padėti aukomis jai. Tų pačių metų rudenį jis pradeda mokytis Lietuvos karo mokykloje. Ją baigęs, gavo artilerijos leitenanto laipsnį, tačiau ši karjera neviliojo – pasiprašė į aviaciją. Pirmasis jo skrydis buvo virš Kauno. O nuo 1922 m. prasidėjo jo, lakūno, gyvenimas. Lietuvos karo aviacijoje Darius tarnavo penkerius metus. Per visą tarnybos laiką skraidė 377 val. 29 min.
Po Pirmojo pasaulinio karo nustatant atsikuriančios Lietuvos ir Vokietijos sienas nepakako politinių priemonių. Klaipėdos krašto likimą teko spręsti patiems lietuviams. Ir čia vėl buvo Steponas Darius. Jis tapo Lietuvos gelbėjimo komiteto nariu, kuris, susirinkęs 1923 m. sausio 9 d. Šilutėje, paskelbė, kad krašto valdžią perima į savo rankas. Prasidėjo sukilimas. Tą pačią dieną S. Darius su trečia sukilėlių grupe užėmė Šilutę, o sausio 14 d. pradėjo šturmuoti Klaipėdą. Pamatę didžiulį lietuvių kovingumą, okupantai nustojo priešintis ir sutiko pradėti derybas. Derybose tarp sukilėlių ir Antantės atstovų Darius dalyvavo kaip Lietuvos savanorių štabo atstovas ir vertėjas.
Vėliau grįžo į Kauną tęsti tarnybos karo aviacijoje, 1927 m. tapo karo aviacijos kapitonu. Už Klaipėdos vadavimą apdovanotas aukščiausio laipsnio Sidabro medaliu.
Sporto pradininkas ir organizatorius
Atsikūrusi jauna Lietuvos valstybė stokojo daug ir daug kur žengė pirmuosius žingsnius. Stepono Dariaus buvo pilna visur. Laisvalaikį jis skyrė sportui. Buvo ne tik universalus sportininkas, bet ir gražiausių tradicijų pradininkas. Trejus metus vadovavo Lietuvos fizinio lavinimo sąjungai, parašė knygeles „Beisbolo žaidimas“, „Basketbolo žaidimas“, sukūrė šių žaidimų lietuviškas taisykles. Užmezgė ryšius su kaimyninių valstybių sportininkais, buvo pirmojo „Sporto“ laikraščio iniciatorius, vėliau ir jo nuolatinis bendraautoris. Propagavo visas sporto šakas – lengvąją ir sunkiąją atletiką, krepšinį, o ypač mėgo futbolą.
Iki 1926 metų Kauno sportininkai treniruodavosi Ąžuolyne ir Vytauto parke. S. Dariui kilo mintis įrengti stadioną. Pats rengė projektą, organizavo talkas ir prisidėjo lėšomis (5000 litų) prie jo statybos. Taip Lietuvoje, kurioje į lakstančius paskui kamuolį vyrus dar buvo žiūrima įtartinai, atsirado pirmasis sporto stadionas. Darius ne tik pats vadovavosi, bet diegė jaunajai kartai nuostatą, kad tik „sveikame kūne – sveika siela“.
Neatsitiktinai jo gyvenimo drauge tapo sportininkė. 1924 m. jis vedė būsimą mokytoją Jaunutę Škėmaitę, su kuria jau po metų susilaukė dukros Nijolės. Tačiau 1927 metų gegužės mėnesį, gavęs iš Lietuvos kariuomenės vienerius metus atostogų, Darius išvyksta į JAV atsiimti piniginės kompensacijos už dalyvavimą Pirmajame pasauliniame kare ir aplankyti namiškių. Per išleistuves prasitaria, jog į Lietuvą sugrįš lėktuvu…
Penkeri pasirengimo metai
Pakeliui sustoja Prancūzijoje ir savo akimis Paryžiaus Burže aerouoste pamato, kaip paryžiečiai sveikina amerikietį Č. Lindbergą – pirmąjį Atlanto nugalėtoją. Tai dar labiau pakelia jo dvasią pačiam perskristi Atlantą.
1928 m. jis pasiprašo paleidžiamas į Lietuvos aviacijos karininkų atsargą ir imasi rengtis bei kaupti pinigus skrydžiui: įsigyja pirmąjį šešių vietų keleivinį lėktuvą, rengia aviacijos šventes, skraidina jų dalyvius. Užsimezga draugystė su Stasiu Girėnu. S. Darius įkalba jį susidėjus pirkti lėktuvą. Tačiau skrydžiui per Atlantą jį reikėjo paruošti, o tam trūko lėšų. Nutaria kreiptis į tautiečius. JAV gyvenantys lietuviai buvo apstulbinti lakūnų kreipimosi, kuriame jie įvardijo savo tikslą ir prašė pagalbos. Vieni pritarė, kiti netikėjo lakūnų gebėjimais, treti įtarinėjo. Socialistų laikraštyje „Keleivis“ buvo rašoma: „Daleiskime, kad jiedu Atlantiką ir perskris, tai tuomet išgarsins ne Lietuvą, bet patys save ir iš to pasidarys gražaus kapitalo. Gi Am. lietuviams, kurie rėmė tų karjeristų sumanymą, teks didelė špyga“ (kalba netaisyta).
Aukas rinkti sekėsi sunkiai. Galutiniais duomenimis, skrydžiui buvo surinkta 8456 doleriai.
Papildė vienas kitą
Lėktuvo remontu daugiausia rūpinosi Girėnas. Ant Dariaus pečių gulė organizaciniai rūpesčiai: paruošti skridimo maršrutą, apskaičiuoti kuro poreikius, studijuoti astronominę navigaciją bei kt. Amžininkų teigimu, „Girėnas buvo nepaprastai kuklus ir, galima sakyti, vengė kontaktų, viską palikdamas Dariui, nes jautė, kad skridimo dvasia ir intelektualinis bagažas aiškiai priklausė jam. Girėno akimis žiūrint, Darius buvo kapitonas, vadovas, o jis tik ištikimas ir nuoširdus pagalbininkas, rėmėjas. Dariaus asmenybė buvo tokia ryški ir imponuojanti, jog dėmesys savaime krypo į jį“.
Tačiau jie puikiai papildė vienas kitą. Abiem užteko rūpesčių ir nuo kiekvieno jų priklausė skrydžio sėkmė.
1933 m. gegužės 6 d. Čikagoje įvyko lėktuvo krikštynos. Labiausiai visiems patiko žurnalisto A. Vaivados pasiūlytas – „Lituanica“. Lėktuvą pašventino prelatas M. Krušas, o pagal tradicijas S. Dariaus motina į propelerio ašį sudaužė šampano butelį.
Iki Kauno buvo likę nedaug
Tačiau skristi vis trukdė oras, o pavyduoliai ir skeptikai toliau šaipėsi. Įtampa augo, ir lakūnai ryžosi. 1933 m. liepos 15 d. 6 val. 24 min. „Lituanica“ pradėjo kelionę į Lietuvą. Žinią apie skrydį po visą pasaulį greitai išplatino telegramų agentūros. Tą pačią dieną ją sužinojo ir Lietuva. Į Tėvynę, gavus leidimą, buvo gabenami ir 983 laiškai.
Praėjus daugiau kaip dviem valandoms, ties Grand Falso miesteliu lakūnai išmetė baltu kaspinu perrištą raudoną maišelį su pranešimu, kad lėktuvas „Lituanica“ Nr. 688E skrenda sėkmingai, lakūnai Steponas Darius ir Stasys Girėnas jaučiasi gerai. Tačiau ši lakūnų informacija buvo paskutinė.
Liepos 16 d. vakarą Kaune buvo uždegti radijo stoties žibintai, ore patruliavo karo aviacijos lėktuvas, o minios žmonių aerodrome dainavo dainas. Tarp jų buvo ir S. Dariaus žmona su dukrele Nijole.
Tačiau „Lituanica“ nepasirodė. Džiaugsmingos laukimo valandos virto didžiuliu nerimu. Paryčiais žmonės ėmė skirstytis. Tik liepos 17 d. apie 11 val. 30 min. atėjo žinia, jog netoli Soldino (tuomet Vokietija, dabar Lenkija) sudužo lėktuvas, kurį vokiečių oro policija pripažino esant „Lituanica“. Sunkiausia jau buvo įveikta, iki Lietuvos buvo likę visai nedaug…
Lakūnai žuvo. Iš Soldino į Kauną liepos 18 d. atvežtas maišelis su laiškais ir Kauno centriniame pašte juos pažymėjo specialiu antspaudu: „Nugalėję Atlantą žuvo Lietuvos garbei“. Liepos 19 d. 16 val.10 min. lėktuvas su Dariaus ir Girėno karstais nusileido Kaune.
Skrydžio prasmė
Katastrofos priežastims išaiškinti buvo sudaryta komisija. Ji rado, kad variklis nebuvo sugedęs, kuro netrūko. Lakūnus galėjo suklaidinti aukščio rodiklis, kuris Niujorke buvo nustatytas pagal jūros lygį. Katastrofos vietoje žemės lygis yra apie 400 m aukštesnis negu jūros lygis, todėl skrendant prietaisas rodė 400 m aukštį, kai tuo metu lėktuvas buvo arti žemės. Lakūnai nelaimę jautė, nes prieš pat kritimą iš lėktuvo išmetė pašto maišą. Lietuvos ir užsienio laikraščiuose sklido spėlionės, kad „Lituanicą“ pašovė vokiečiai, jai skrendant virš koncentracijos stovyklos, kad lakūnų kūnuose esą rasta kulkų. Komisija šias žinias paneigė.
Oficialiai buvo pranešta, kad katastrofa įvykusi dėl audros ar sugedus motorui.
Darius ir Girėnas įveikė Atlantą per 37 val. 11 min. (nuskridę iki katastrofos vietos) 6411 kilometrų. Blogomis oro sąlygomis, be radijo ryšio, be autopiloto, be parašiutų skrido tiksliau negu kitų tautų lakūnai, aprūpinti visomis moderniomis navigacijos priemonėmis. Tai buvo antrasis tuo metu skridimo be nusileidimo rezultatas pasaulyje. Jų skrydis – vienas tiksliausių aviacijos istorijoje: jie įrodė, kad įmanomas nuolatinis susisiekimas tarp Amerikos ir Europos. Jie atvėrė ir kelią oro paštui tarp šių žemynų.
Testamentas
Steponas Darius ir Stasys Girėnas jaunai Lietuvos valstybei paliko testamentą. Jame, be kita ko, rašoma: „Lituanicos“ laimėjimas tegu sustiprina jaunųjų Lietuvos sūnų dvasią ir įkvepia juos naujiems žygiams. „Lituanicos“ pralaimėjimas ir nugrimzdimas į Atlanto vandenyno gelmes tegu auklėja jaunųjų lietuvių atkaklumą ir ryžtą, kad Sparnuotas Lietuvis būtinai įveiktų klastingąjį Atlantą Lietuvos Tėvynės garbei! Tad šį savo skridimą skiriame ir aukojame Tau, Jaunoji Lietuva!“
Atlantą nugalėję lakūnai žuvo netoli Tėvynės. Nepaskendę jo bangose, o išgarsinę mažos jaunos valstybės vardą pasaulyje ir savuosius įrašę į didžiųjų pasaulio lakūnų sąrašą.
Irena KASPERAVIČIENĖ
