• 14 rugpjūčio, 2022
|

Muzikas improvizuoja ne tik pasaulinėse scenose

Po šių metų Kalėdų eglute A. Anusauskas jau rado pačią didžiausią dovaną – anūką. „Dabar didžiausia svajonė, kad visų sveikata būtų gera. Žinoma, kaip kiekvienas muzikantas tikiuosi, kad Kalėdų Senelis man taip pat nepagailės įkvėpimo, gražių koncertų“, – vylėsi talentingas muzikas. Jis prisipažino, kad atliekami kūriniai atspindi jo vidinę būseną, o kurti dažniausiai įkvepia kitos meno rūšys: teatras, baletas, opera, šiuolaikinis šokis ir kt.

 

„Gargždų publika yra labai išlavinta, o Kultūros centro neseniai įsigytas fortepijonas nepaprastai geras“, – teigia jau trečiąkart rytoj Gargžduose koncertuosiantis pianistas, kompozitorius, aranžuotojas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius, džiazo katedros vedėjas Artūras ANUSAUSKAS.

Apie improvizacijas muzikoje ir gyvenime jis mielai sutiko papasakoti „Bangos“ skaitytojams.

Tęsia šeimynines tradicijas

– Nors esate rengęs koncertus Stokholmo, Maskvos, Briuselio, Gdansko, Varšuvos, Helsinkio, Kopenhagos, Oslo ir kt. scenose, nevengiate kokybiška muzika nudžiuginti ir mažų Lietuvos miestų gyventojus. Gargždų kultūros centre rytoj dalyvausite akustinėse džiazo improvizacijose „Oranžinis bliuzas“. Kuo skiriasi koncertai Europos sostinėse ir mažose Lietuvos kultūrinėse erdvėse?

– Kuo didesnė salė, kuo masiškesnė ir išrankesnė publika, tuo groti sudėtingiau, tačiau ir malonumas didesnis. Be to, važiuojant į užsienį daugiau streso, atsiranda vadybinių reikalų dėl kelionės ir pan. Tačiau atsakomybės jausmas, pasiruošimas bet kuriuo atveju yra lygiai toks pat. Man svarbiausia, kad būtų geras instrumentas. Esu gargždiškių fortepijono „Petrof Mistral 284“ fanas, džiaugiuosi, kad man tenka juo pagroti. Juolab kad Klaipėdos rajono publika yra išlavinta, iškart pajunta kūrinio atlikimo vertę.

– Ar nuo pat mažumės muzika yra neatsiejama Jūsų gyvenimo dalis?

– Tai jau šeimyninės tradicijos. Tėvelis – smuikininkas, mama – choro vadovė, brolis taip pat mokėsi muzikos, o jo dukra Evelina Anusauskaitė pasirinko dainininkės kelią. Sau labai pavydėjau, kad man nereikėjo sukti galvos dėl profesijos, iškart žinojau, kad būsiu pianistas, ir viskas.

Prieš koncertus – duoklė meditacijai

– Ne tik įrašėte 5 autorines CD plokšteles, bet ir pelnėte daugybę tarptautinių apdovanojimų. Ar scenos baimė, jaudulys – jau praeity, beliko tik mėgavimasis muzika?

– Lengvą stresą vis dar išgyvenu. Likus dviem dienoms iki koncerto net kraujo spaudimas truputį pakyla. Tačiau, žinoma, tokio jaudulio kaip vaikystėje jau nebėra. Tada koja per minutę sudrebėdavo ir 1 000 kartų.

Likus valandai, pusvalandžiui stengiuosi pamedituoti, atitrūkti nuo dienos rūpesčių, susikaupti. Paprašau likimo, kad pasisektų, kad būtų įkvėpimas.

– Savo patirtį perteikiate jaunajai kartai: esate Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius, džiazo katedros vedėjas. Kokios tendencijos: jaunimo muzikiniai įgūdžiai informacinių technologijų eroje vis geresni ar priešingai?

– Dabar atsirado vidutinis studentas. Vadinasi, genijų mažiau, tačiau bendras jų lygis gerėja. Atpažinti „perliukus“ galima vos per pusantros minutės. Apsirikimo tikimybė yra, bet labai nedidelė.

– Puikiai improvizuojate instrumentais, o realiame gyvenime taip pat greitai prisitaikote prie kintančių aplinkybių?

– Manau, taip. Improvizacija padeda įvairiose srityse, net tokiuose praktiniuose dalykuose kaip vairavimas. Kelionėse bendraudamas su užsieniečiais taip pat neturiu jokių komunikavimo problemų. Pedagogikoje gebėjimas improvizuoti taip pat reikalingas, juk kiekvienas studentas ateina su labai skirtingu išsimokslinimu, tad užduodami patys įvairiausi klausimai. Kita vertus, akademiniame sluoksnyje iš kolegų kartais gaunu ir kritikos dėl improvizacijos.

Agnė ADOMAITĖ

Nuotr. iš asm. A. Anusausko archyvo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių