Naratyvas apie išmonę, baimę ir dantų protezus

Jeigu nori atrodyti išmintingai, kalbėti negali – turi komunikuoti. Neliko kalboje ir žodžio „pasakojimas“, kaip pastebėjote, jį jau senokai pakeitė „naratyvas“. Ir nekvestionuokite, t. y. neabejokite, dabar taip reikia. Bendravimo kalba irgi paiso madų, o tarptautinių žodžių prikaišiojimas į kasdienę kalbą suteikia solidumo, kartais net nurodo išsilavinimą, padėtį visuomenėje, esamą ar norimą statusą. Iš esmės tai nieko nekeičia. Juk kaip pavadinsi, taip nepagadinsi.
Štai jau ir pripratome prie klaidinamai rašomų asmenvardžių. Turėjome Bideną, dabar Trumpą, Vaincą ir daug kitų, naujai pasirodžiusių pavardžių. Kaip išeina, kaip norim, taip ir tariam, niekas net nesistengia paisyti tinkamos rašybos ir tarimo. Ypač dabar, kai iš viešosios erdvės pilasi klaidų pilni tekstai. Žinių laidose užrašai su tokiomis gramatinėmis „grožybėmis“, kad net pradinukai stebisi, kaip tie dėdės ir tetos rašo. Neretai net mintį per klaidas sunku sugaudyti. Taip gražiai pristatomame „Kino pavasario“ organizatorių naratyve (pratinkimės) ir čia tiesiog žydi rašybos klaida. Apmaudu, kad nemokėta taisyklingai parašyti žodžio „kompanionas“. Bet labiausiai nuo taisyklingos kalbos reikalavimų nutolę internetiniai naujienų portalai. Ten greičiausiai sumetami vertimai – kalkės, t. y. internetinio vertėjo darbas, pažodžiui. Štai, pvz., pasidalinta greito pyrago receptu, o jame nurodomas toks gamybos procesas: „nuplakame du kiaušinius su stikline cukraus, pilame ant dviejų stiklinių miltų šaukštelį sodos, actą paleidžiame su putomis“ ir t. t. O kiek dar visokių linksmybių rastume. Kai nėra atsakomybės, tai galima bet kaip.
Linksmina ir įvairėjantys vaikų vardai. Ko tik nerastume Lietuvoje: Kaune neseniai gimė Berlynas, Vilniuje – Kosmosas, Šiauliuose kieme žaidžia Odisėjas ir Hektoras (čia iš graikų mitų). Kažkur Lietuvoje gyvena Rodas (turbūt nuo Rodo salos), Lyrika, Mėnulė, kurios vardo kilmė labai aiški, Laiminga. O mūsų rajone gimė Mozė. Čia jau tikrai. Netgi vieno laikraštinio straipsnio pavadinimas taip ir skambėjo – „Klaipėdos rajone gimė Mozė“. Kaip tas mažasis pranašas taikstysis su vardu paaugęs, nežinia. Ką gi, lietuviški vardai, matyt, jau neskamba, reikia tokių, kurie priverstų antakius kilstelti ir atidžiai nužvelgti vaiko tėvelius – iš kur toji fantazija veržiasi.
Fantazija, kitaip nepavadinsi, ir mūsų politologų spėjimus, kaip čia dabar pasaulio politikoje viskas klostysis. Vieną dieną vienos mintys, kitą jau tas pats spėjikas priešingai kalba. Gerai tiems, kurie laisvai moka angliškai ir gali rinktis informaciją iš įvairių šaltinių, jiems aiškiau, besiklausą tik lietuviškų žinių esame visai paklydę, kartais ir nuo baimių sunku apsiginti. O baimės akys didelės. Kaip kitaip, jeigu autoritetingi situacijos aiškintojai patys klaidžioja ir kėsinasi atimti duoną iš astrologų, vis pranašaujančių užtemimus ir susidūrimus su asteroidais. „Mus pasiekiančiai informacijai didžiulę įtaką daro emocijos, – sako gydytojas psichiatras Eugenijus Laurinaitis. – Jei mus kamuoja baimė, ir pašnekovo žodžiuose išgirsime pavojaus signalus. Būdami geros nuotaikos ir nesitikėdami nelaimės, dažniau girdime linksmas ir geras naujienas.“ Tik kur jų atrasti?
Akys krypsta į bažnyčią. Ramybės, pasitikėjimo jausmas ten vis dar stipriai išreikštas. Bet, kaip sakoma, apie bažnyčią žmogus ima galvoti tada, kai burnoje atsiranda pirmieji protezai. Iki tol daugelis apsiriboja dviem tradiciniais apsilankymais – per Velykas ir per Kalėdas. Na, dar, jeigu kas iš artimųjų pasimirė. Beje, apie protezus. Jau kuris laikas žiūrint į bedantį neima joks gailestis: „vargšas, neturi pinigų, negali susitvarkyti dantų“. Gali. Pačius paprasčiausius protezus įsigyti, jeigu reikia, gali kiekvienas. Kompensacijos tikrai užtenka, o dėl savęs ir pavargti neturėtų būti sunku. Žinoma, amerikietiškos šypsenos nebus ir šašlykų nekramtysite, bet vėjas veido kiaurymėj nešvilpaus ir nereikės sutikus pažįstamą delnu burną dengti.
Taigi, nekvestionuokite šito naratyvo. Gindamiesi nuo visokių baimių, turime nepamiršti savęs, savo žmogiškojo potencialo (irgi populiarus pasakymas). Reikia gebėti ir kritiką priimti, ir pasijuokti, ir prisimenant, jog mados praeina, o tradicijos išlieka, pristabdyti vešėjančios fantazijos žirgelius.