Ne visos žolės į žuvynę tinka
Kadų kadais gargždiškiai laikė mieste gyvulių. Vištų kožnas turėjo, kas antras – kiaulikę. Vasaromis kiti savo karvę ganė Minijos lankoj, per žiemą mūrinukuose laikė, tik šienui laikyti baisiai vietos tame mieste nebuvo.
Visą vasarą mūsų senolis dalgiu šienavo paminijų žolę – ta dobilais, lipikais, kraujažolėmis, net valerijonais ir morkais kvepėjo; žolę senolis sklaistė, vėjyje džiovino, grėbė, ant žaginio krovė. Sugalvojo tais metais miestan šieno nebesivežti, o per žiemą išlaikyti ten pat, pievoj. Sukalė stoginę, ruberoidu apklojo, patenkintas viską paramstė. Po vienos vėjuotos savaitėlės atėjęs savo vasaros triūso pasičiupinėti, žiū – tuštutėlis laukas – anei stoginės, anei žaginio, anei šieno šiaudelyčio! Supyko senolis baisiai ir su visais kaimo ir miesto kaimynais susipyko, po jų tvartus savo žaginio ir savo šieno beieškodamas.
Nieko neradus, piktumui atlėgus, liūdesiui užėjus grybauti senolis Lapiuosna išsiruošė. Ten, toli, miškaly, už keturių su puse kilometro, jūrų marių, už autostrados ir rado senolis savo stoginę su ruberoidais po visas pamiškes vėjo atpūstą. Ir nieks niekuomet nematė ir kadruose neužfiksavo, kaip ir kada senolio stogas autostradą perskrido!
Kitąmet atlėgęs, gerąsias bulveles nusikasęs sugalvojo derlių čia pat prie dirvos palikti. Iškasė gerą duobę metras ant metro, iš pradžių dailiai alksnių šakelėmis, paskui kvapniu šienu išklojo, bulveles kaip leliukus tenais suguldė, maišais švelniai uždangstė, dangtį sukalė, nuo pelių apsaugojo. Po vienos lietingos savaitėlės nuėjo senolis bulvelių apžiūrėti, kaip anos besilaiko. Tik žiū dangtį atidengęs – nebe duobė, o cielas šulinys vandeniu sklidinas, bulbelės plūduriuoja, surukusios maudosi, mat jau ir smirdėti buvo pradėjusios. Nusispjovė tada ir išėjo žvejot.
Tokiais tat atvejais, kai ypač reikia apmaudą nuleisti, eidavo senolis žvejoti čia pat į Miniją. Po kokio itin didelio nepasisekimo prigaudydavo kaip reikiant aukšlių, šapalų, ungurių, šalvių ir salačių, karšių, žiobrių, ešerių, meknių ir ūsorių – pilną vonią. Bobutė už galvos susiėmusi, taupi būdama, skuto tas mažas ir dideles žuveles kiaurą naktį, sūdė, kepė ar džiovino ant radiatoriaus. Gerai, kad bobutės sodne už namo augo ne tik šalavijas! Kaip ir kožnam daržely augo didžiulė gelsvė, be kurios nė viena žuvynė negali būti patiekta.
Taigi norėčiau parašyti apie vaistinę gelsvę (Levisticum officinale W. D. J. Koch). Tai nuostabiai kvapnus salierinis augalas, seniau labai dažnas visuose darželiuose, iki dviejų metrų užaugantis, vienai šeimai vienas krūmas visus virtuvinius poreikius patenkinantis. Kadaise gelsvė kaip vaistas nuo visų ligų iš Persijos kartu su kažkokiais vienuoliais parkeliavo, po Europą vaistažolių daržuose išsisklaidė. Gelsvė mylimąja visur tapo išvadinta – liubčiku, lipštoku, liubystu, liubistru. Kvapniuoju krapu, geltonąja kalendra, aistros gėle irgi buvo vadinama; ir slavų mergos, tai žinodamos, savo mylimus bernus gelsvių lapų arbata girdydavo. Šaknų nuovirais stiprino jų barzdas ir savuosius plaukus, mat iš seno žinojo, kad nuovire skalaujamos kasos blizgėte blizga, gerai auga ir visiškai nesipašioja.
Žinia, gelsvių viralu kinai kirminus varo, votis gydo, kraujagysles susižeidus kaip trauklapiais užveria. Kinai iš gelsvių net kvepalus ir smilkalus gamina – ir mėgsta sakyti, kad jei apsmilkysi savo nosį geltonosios sprumos (gelsvės) šakniastiebiu, tai piktos ligos, piktos dvasios ir kiti kraujasiurbiai daugiau nebelįs.
Gelsvių žolės užpilai padeda pilvams besipučiantiems, rėmeniui malšinti, migrenai mažinti, labai tinkama esant kojų pabrinkimams. Gerai varo tulžį, virškinimą gerina, o gelsvių vonios odą išgražins, pigmentines dėmes šiek tiek pablukins, žaizdeles ir opeles sutvarkys.
Žuvynei, mišrainėms, kunkulynėms, cukinijų ir pomidorų būzoms, silkei tinka visas augalas, bet labiau jauni lapai, mat žiedai, sėklos ir stiebai yra labai macnūs. Vieni kulinarai dievina šiuos gelsvių prieskonius, o kitiems kaip kokios kalendros šoka atgal, bet žinia, kad gelsvei abejingų nėra. Ypač gelsvę turėtų mėgti vegetarai, mat troškinta gelsvės šaknis turi mėsos poskonį, kartu ir apetitą gerina, įvairius spazmus nuima.
Ne tik dėl žuvynės ir pilvapūčio bobutės gelsves augino. Daug kas žinojo apie vaistinių gelsvių šaknų spiritinius užpilus, ir kartais kaimuose bobutės savo diedukus jais girdydavo, kad šie gerti nebenorėtų. Diedukai lygiai tris dienas ir naktis po šitokios patiekos nieko nebegerdavo, paipaliodavosi, dugnus ir gerklas atidarę. Kai geriau pasidarydavę, visam kam užsidarius, akių obuoliams nubalus, diedukai vėl imdavo gerti, tik šįsyk dar labiau kaip pasiutę, mat tada daugiau eidavo pakelti.
Tačiau iš savo knyginės parapijos pasakysiu, kad anei pipirlapės, nei gelsvės anei jokie mėšlagrybiai, degtinėn merkiami, nėra organizmui labai gerai. Mat po tokių patiekimų gali koks dvasnesnis pacientas ir kojas aukštielninkas užversti, žarnas ir skrandžius išviduriavęs į paskutinįjį teismą nueiti. Minėti augalėliai veikia kaip koks teturamas – tetraetiltiuramo disulfidas, katras naudojamas ir pramonėje gumai vulkanizuoti. Teturamas slopina aldehido dehidrogenazę, dėl to alkoholis įprastu greičiu oksiduojasi organizme iki acetilaldehido, bet tolesnė oksidacija lėtėja, nes sumažėja minėto fermento aktyvumas. Organizme ima kauptis acetilaldehidas, kuris sukelia nemalonius apsinuodijimo reiškinius. Taigis poveikis išgėrus degtinės prasideda po 20 minučių ir didieji baisumai tęsiasi kelias valandas. Diedukas po tokių išbandymų gali pradėti bijoti apsinuodijimo ir galbūt gali nustoti gerti, kol baimė atslūgs; bet kaip minėjau anksčiau – tai labai rizikinga.
Žinotina, kad gelsvės kumarinai kartais gali sukelti fotodermatozes, alergines reakcijas, nėščiosioms irgi negalima.
Nuolankioji jūsų fitoterapeutė
Giedrė BRUŽIENĖ,
Gerduvėnų kaimas,
tel. 8 614 16 798
Vilijos BUTKUVIENĖS nuotr.
