Nepatogių klausimų daugės
2017 metai Gargžduose baigėsi vienu reikšmingu įvykiu – mūsų valdžia pagaliau atsigręžė į emigrantus. Įvyko pirmasis susitikimas su atostogų grįžusiais kraštiečiais ir jau visam parvykusiais į gimtuosius namus po ilgų metų sunkaus darbo užjūriuose.
Džiugu, kad namo parvykusių šeimų daugėja. Užgrūdinti pasaulio vėjų emigrantai nebijo užduoti nepatogius klausimus, rėžti tiesą į akis. Rajono vadovai, specialistai klausėsi, bandė suprasti, atsakyti. Dialogas vyko, tačiau iš šono atrodė keistai: dauguma valdžios atstovų sėdėjo kėdžių eilių priekyje, atsukę nugaras gale įsitaisiusiems emigrantams. O juk turėtų būti atvirkščiai arba bent reikėtų visiems susėsti ratu, akis į akį, kad kraštiečiai emigrantai ne tik iš populistinių žodžių suprastų, kad savo gimtinėje yra labai laukiami.
Smagu, kad grįžta namo pasaulio matę, prie „horizontalaus“, o ne „vertikalaus“ bendravimo darbo kolektyvuose, bendruomenėse pripratę kraštiečiai, kurie žino savo vertę ir akylai saugo savo žmogiškąjį orumą. Jų jau niekas nepagąsdins atleisti iš darbo, jei kažkam pasirodys politiškai nelojalus ar nesutiks „tarnauti“. Oi, kaip reikia šviežio kraujo mūsų visuomenei, tokių drąsių kritišką mąstymą išsiugdžiusių būsimų rinkėjų ir galbūt net kandidatų į savivaldą.
Nepatogius klausimus aukščiausiai valdžiai užduoda ne tik žurnalistai, bet ir kantrybės sulaukti atsakymų netekę žinomi visuomenės atstovai – pavyzdžiui, humoristinių laidų kūrėjas Haroldas Mackevičius, socialiniuose tinkluose šiuo metu atakuojantis Ramūną Karbauskį. Valdžia savo ruožtu atakuoja juos kirbinančius žurnalistus – net lenda į jų privatų gyvenimą, domisi, kiek ir kur uždirba žmonos ar vyrai, nekreipdama dėmesio ir į įstatymo raidę. Net iš Seimo tribūnos kai kurie politikai nevengia grūmoti žurnalistams, juos šmeižti ir įžeidinėti be jokios atsakomybės. Ir vien už tai, kad šie tiesiog atlieka savo misiją – užduoda nepatogius klausimus ar gilinasi į kai kurių seimūnų nelabai kaip kvepiančius reikaliukus.
Ne išimtis ir rajonų politikos „asai“, kuriems būtų pravartu pasiskaityti Visuomenės informavimo įstatymą. Jame aiškiai sakoma, jog kiekvienas asmuo, ne tik žurnalistas, turi teisę viešai kritikuoti valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, taip pat ir pareigūnų veiklą. Ir kad Lietuvos Respublikoje draudžiama persekioti viešosios informacijos rengėją, skleidėją, dalyvį ar žurnalistą už paskelbtą kritišką informaciją, jeigu ją rengiant nebuvo pažeisti įstatymai. Nekalbant apie tai, jog kiekvienas pilietis, taip pat ir žurnalistas, turi konstitucinę teisę į savo nuomonę, kurią gali viešai išreikšti. Keista, kad apie tai reikia vis dar kalbėti demokratinėje valstybėje artėjant prie Nepriklausomybės 30-mečio.
Labai trūksta lygiaverčio dialogo – nuvylė premjero Sauliaus Skvernelio požiūris į šiomis dienomis protestuoti dėl mažų atlyginimų ir kitų sveikatos apsaugos srityje esančių problemų susiruošusius medikus. Premjeras jų protestą pavadino politine akcija. Tiesa, vėliau pasitaisė, jog mitingo dalyviai „egzaminą“ išlaikė. Susidaro įspūdis, jog valdžia jau greit nebeleis cyptelti nė piliečiams, nė žurnalistams, esą, jūs mus išrinkote, mes viskuo pasirūpinsime, o jūs tylėkite.
Artėjant rinkimams ne veltui iš pakampių, prisidengę įvairiais projektais, rangosi nauji neaiškios kilmės interneto portaliūkščiai ar net laikraštukai, pasiruošę už nešvarius pinigus šmeižti, įžeidinėti, nurodinėti, kaip rašyti profesionaliems žurnalistams, pumpuoti vieną tiesą kaip komunistiniais laikais ir pagaliau taip viską sujaukti, kad žmonėms būtų kuo sunkiau atsirinkti, kas yra kas. Valdžioje įsivešėjusiųjų tikslas – užliūliuoti žmones, pažeminti asmenybes, įvaryti baimės tiems, kurie nenori taikstytis ir taip užkimšti jiems burnas ir laimėti rinkimus, kad vėl galėtų saviškiams ir paklusniesiems žarstyti valdiškas gėrybes bei pasotinti nepasotinamą valdžios troškulį. Tokius esą portalus ar neperiodiškai pasirodančius spaudos leidinius su partiniais kvapeliais žiniasklaidos priemonėmis sunku pavadinti – galima laikyti tik propagandos ruporais kaip kokius „sputnikus“. Ir žmogui tikėti šiais ruporais, kurių sąsajos su politikais siūtos baltais siūlais, ateityje reiškia kaip ir sau pačiam išsikasti duobę.
Bet svarbiausia ir viltingiausia yra štai kas. Ateina išsilavinusi, europietiškai mąstanti jaunoji karta, kuri pamažu įsiveiklina ir netrukus užduos labai nepatogius klausimus valdžiai. Dialogo nebuvimas, bandymas uzurpuoti ar dozuoti informaciją, niekinti giliau mąstančius, ignoruoti aštresnius klausimus šiais laisvais informacijos sklaidos laikais per nuolat tobulėjančias informacines technologijas gali baigtis dramatiškais pokyčiais tiems, kas tai daro – valdžios hierarchinėms struktūroms ir jas saugančioms sistemoms. O informacija yra kaip vanduo – suskaldo ir didžiausius akmenis.
