Nepažinti, nebylūs ir neeiliniai kaimynai

Šiemet Kaimynų dienos šventei sukako jau 25 metai. Šventė kasmet švenčiama paskutinį gegužės penktadienį. Europos Sąjungos institucijos, sumaniusios įgyvendinti tokią šventę, norėjo paskatinti didesnį tarpusavio bendravimą, vieni kitų pažinimą, stiprinti bendruomeniškumo ir solidarumo jausmą. Ir, matyt, ne be reikalo, juk susvetimėjimas šiame skubančiame pasaulyje jaučiamas tiek miestuose, tiek už jų ribų.
Šventė, kurios nešvenčiame
Atrodo, neprigyja mūsuose ta šventė, ji kažkokia nenatūrali ir nepagavi. Negirdėjau, kad aplinkui šiemet kas būtų šurmuliavęs kaimynų dienos proga, tuo labiau, kai šiemet ji taip priartėjo prie kitos svarbios ir mūsuose prigijusios palyginti „jaunos“ šventės – Tėvo dienos.
Kaimynai ir kaimynystė ir toliau lieka kažkur toli, už kiemo vartų, kuriuos uždarius ir sugrįžus į savo namus – tvirtovę, tai neberūpi.
Kas ta gera kaimynystė, man asmeniškai gražiausiai yra aprašęs kaimynas, kilimo iš už kitos Žvelsos pusės, dabar jau šviesaus atminimo rašytojas Petras Dirgėla esė apie tėviškę „Minijos žemė“.
Bet ne apie tuos kaimynus norėčiau papasakoti, kuriuos daugiau ar mažiau pažįstame, bendraujame ar atsitveriame tylos siena, gerbiame ar pykstamės. Visai apie kitus, kurie taip pat gyvena šalia mūsų, tik mes jų arba nepastebime, arba nepažįstame, o dažnai ir nevertiname. Tai augalijos ir gyvūnijos pasaulis.
Pažinti aplink mus esančius gamtos tvarinius svarbu ir vertinga, tik tai sudėtingas dalykas. Reikia nuolatos domėtis, atpažinti, suvokti jų gyvenimo vingius, o žinių kraičiui papildyti neretai pritrūksta ir reikalingos šviečiamosios literatūros. Nors greičiausias ir patogiausias būdas dabar yra nerti į interneto vandenyną, visų pirma reikia žinoti, ką panėrę norėsime ten surasti. Todėl geriausiai pažinimo pradžioje vis dėlto padeda knygos ir žinynai, o po jų jau lengviau ir internete paieškoti greitos informacijos.
Kas patakėje gyvena
Gal labai nesuklysiu spėdama, kad ne vienas mūsų išėjęs pasivaikščioti ar pavedžioti šunį vargiai pasakytų pakelėje pamatytų augalų pavadinimus, iš giesmelės nustatytų paukščio rūšį ar išvardintų daugiau nei kelias pagrindines miško grybų ar uogų, vabzdžių rūšis. Ir ne todėl, kad mokykloje bodėtasi biologija, bet greičiausiai todėl, kad didžiajai daliai šalies gyventojų tai neįdomu. Kaip ir pati kaimynų diena. Knygos, žinynai ta tema, nors ir senamadiška priemonė šiame informacinių technologijų pasaulyje, taip pat daugeliui mūsų nėra būtinybė. Labai daug kalbama apie Lietuvos raudonąją knygą, bet popierinė ar skaitmeninė knygos versija, drįsčiau abejoti, yra retenybė mūsų namuose.
Tik kuo labiau keliamės gyventi į miestus, tuo labiau norime „gamtos“, tarsi tai būtų kažin kokia prekė, kurios kilogramą ar du gali įsigyti lyg prekybos centre. Į sąvoka „gamta“ privalo sutilpti tai, kas tinka poilsiui ir pramogoms, bet tik labai mažai kas susiję su jos pažinimu, tausojimu ir išsaugojimu. Naivu tikėtis, bet jei labiau pažintume, kas šalia mūsų, gal mažiau šiukšlintume ir terštume tai, ką vadiname gamta.
O joje tiek netikėtų malonių ir stebinančių susitikimų. Jei pažinę gamtos slėpinius vietoje asmenukių ir kitų nereikšmingų dalykų apie juos imtų pasakoti socialinių tinklų vartotojai, turbūt tinklai sprogtų nuo informacijos srautų.
Įvairūs atradimai ir nuotykiai paakino ieškoti daugiau informacijos, kas gyvena šalia, ką žinau apie savo nepažintus, nebylius ir neeilinius kaimynus, juos pamilti ir jais rūpintis.
Retas raudonkepuris
Po šiltos rugpjūčio liūties paąžuolyje pamačiau kažką raudonuojant. Na, pagalvojau, ir į artimiausią beržyną nebereikės – raudonviršiai jau kieme dygsta. Mažučiai tokie, tegul paaugs, pamaniau. Mažučiai paaugo nepanašūs į raudonviršius. Graži aksominė kepurėlė, gelsvai oranžinis kotelis, o trama paspaudus tuojau pažaliuoja. Nors grybus ir raides mokiausi pažinti turbūt tuo pačiu metu, tokių nebuvau aptikusi. Jų nepažino ir mano visą gyvenimą miškininku dirbęs tėtė. Padėjo Vincento Urbono sudarytas „Lietuvos grybų atlasas“. Pasirodo, sodyboje apsigyveno raudonkepuris aksombaravykis Xerocomus rubellus. Tai reta, Lietuvoje, o ir kitose šalyse mikologų mažokai tyrinėta rūšis. Raudonkepuris aksombaravykis įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Šie baravykų giminaičiai augimvietes pasirenka mišriuose miškuose, parkuose, kur daug ąžuolų su skroblų, liepų, uosių su lazdynų priemaiša.
Kaip tik tokia draugija ir pasitaikė šalia sodybos ūkinio pastato. Pirmais augimo metais išdygo tik keletas nematytų gražuolių. Kasmet rugpjūčio mėnesį, ypač smagiai nulijus, grybų daugėdavo, jų dygimo vieta plėtėsi, o tarp žalios vejos įsiterpusios ryškios kepurėlės atrodė tarsi gėlių žiedai. Dar po kelerių metų nutariau kreiptis į mikologus ir pranešti apie neįprastą radinį. Tiesa, įtikinti specialistus, kad tai tikrai raudonkepuris aksombaravykis, nebuvo lengva. Pasirodo, surastą grybą neužtenka nufotografuoti, jį reikia išrauti, perpjauti per pusę, kad geriau matytųsi kepurėlės ir koto struktūra. Po keleto bandymų, trukusių ne vienus metus, pagaliau pavyko įtikinti, kad sodyboje kasmet dygsta retas ir saugomas raudonkepuris aksombaravykis. Šiemet pirmasis grybas išlindo apsidairyti jau birželio viduryje. Nežinia, kokią naujieną jis bus pranešęs kitiems giminaičiams, bet grybautojams tai turėtų būti geras ženklas apie turtingą būsimą grybapjūtę.
Nevikrus driežiukas – drakoniukas
Medinių velkių seniai nebereikėjo, per keletą metų jos suzmeko į žemę, apaugo žole. Kai jas atkėlėme, tarp akmenų prie žemės išsigandęs ryškios vasaros saulės prigludo nedidelis storas driežiukas. Šiaip driežai greiti ir baikštūs, o šis buvo toks nepanašus į kitus matytus roplius, juodas. O kai atsargiai paėmiau pernešti į kitą vietą, driežiuko papilvė pasirodė besanti pamarginta gražiomis geltonomis dėmėmis. Prisiminiau, kad rudenį valydama malkų džiovinimo vietą tarp įvairių medienos likučių taip pat buvau radusi mažučiukų juodų driežiukų su geltonmargais pilveliais. Atėjus žiemai, kai randasi šiek tiek daugiau laiko, tvarkydama fotoarchyvą suradau juodojo driežiuko nuotrauką. Pasiteiravau apie radinį Žemaitijos Nacionalinio parko direkcijoje ir labai greitai sužinojau, kad vasarą rankose pavyko palaikyti skiauterėtąjį tritoną. Suaugusių gyvūnų Lietuvoje manoma esant gal apie 5 000, bet apskaita nuolat kinta.
Salamandrinių šeimos uodeguotas varliagyvis į Lietuvos raudonąją knygą įrašytas nuo 1991 metų. Patinėliai išauga iki 18 cm, patelės – iki 20 cm. Atėjus pavasariniam vestuvių metui, patinėliui ant nugaros iškyla „skiauterė“ dantytu kraštu. Ji ir pelnė padarėliui šį vardą.
Skiauterėtasis tritonas gyvena pamiškių balose, kūdrose, miškų laukymėse, parkuose. Pavasarį, nuo balandžio iki liepos mėnesio, praleidžia vandenyje, ten ant vandens augalų lapų mama tritonė palieka 200 ir daugiau kiaušinėlių su būsimais mažyliais.
Lervutės ir jų tėveliai plėšrūs, minta įvairiais bestuburiais. Taip sočiai besimaitindami jaunieji tritoniukai lervinę vystymosi stadiją baigia liepos pabaigoje. Suaugėliai, pusę vasaros praleidę vandenyje, taip pat ropščiasi lauk, susiranda kur slėptuvę po nuvirtusiais trūnijančiais medžiais, kelmais ar urveliuose.
Didžiausią grėsmę skiauterėtajam tritonui kelia mūsų visų veiklos padariniai – užteršiamas ir rūgštėjantis vanduo, žemės ir miško ūkyje naudojamos cheminės medžiagos, nedidelių vandens telkinių įžuvinimas, nerštaviečių sausinimas, nerštaviečių eutrofikacija, mažų vandens telkinių išdžiūvimas, negyvos medienos, kelmų šalinimas, vandens telkinių gilinimas ar jų dugno valymas.
Skiauterėtieji tritonai nepavojingi, nors ir gali tokie pasirodyti.
Nematyta viešnia
Tais metais rugių sėklai teko gerokai paieškoti. Pagaliau radome Šilalėje. Pardavėjai sakė, kad grūdai išvalyti, tad maišų neardėme. Tik vėliau pamatėme, kad tarp rugių kažin kokios juodos sėkliukės įsimaišiusios. Kitais metais gal būtume ir iš naujo sėklos ieškoję, bet tą rudenį, lietui pliaupiant, skubėjome sėti.
Lietingas ruduo ir šlapia žiema rugelių pasėlį gerokai nuvargino. Begėdės stirnos ir elniai per žiemą takus sumynė. Sutremti, apipuvę mūsų rugeliai vos sulaukė pavasario. Tačiau tarp jų smagiai žaliavo kažin kokie vešlūs kupsteliai. Tie kupsteliai greitai stiebėsi, su rugiais lenktyniavo ir aukščiu jiems niekaip nenusileido. Kai rugių laukas sudulkėjo žydėdamas ir pakvipo saldžiu, duoną primenančiu kvapu, nematyta viešnia taip pat išskleidė savo žiedus. Jie buvo gražūs, ryškūs rožiniai ir su baltomis ramunėmis labai gražiai papuošė galulaukę. Niekaip neradau viešnios vardo, nes kas ji tokia, seniai visi buvo pamiršę. Naudingoje augalų pažinimo knygoje „Lietuvos žaliasis rūbas“ suradau mūsų viešnios vardą – gvazdikinių šeimos atstovė raugė. Gražus, bet nuodingas augalas, nepageidaujama javų piktžolė. Turbūt vienintelė iš visų piktžolių, įrašytų į Lietuvos raudonąją knygą.
Seniau jos buvo pilni žiemkenčiai, nes raugės mėgsta rugių kaimynystę. Rodos, žemaičiai dar ir „konkoliu“ vadindavo, kitur – „kūkaliu“. Tačiau intensyvi žemdirbystė, gausybės herbicidų šią piktžolę, vadinamą gėle, kuri 2021 metais Lietuvoje net buvo išrinkta metų žiediniu augalu, vos ne visiškai išnaikino. Dabar kur ne kur pasitaiko nedideliuose pasėlių sklypuose, ūkiuose, kurie nenaudoja herbicidų.
Netikėtai mūsų ūkelyje atsiradusi raugė dabar apsigyveno ir gėlyne.
Daiva SRĖBALIŪTĖ