Netektis

VYTAUTAS MAJORAS

1930 10 23 – 2006 03 19

O, angele, matei, kaip liečiasi

Naktis ir sniegas, skruostai ir delnai?

Tai šalta, angele? Miegok. Mes liekame

Su tavimi. Trumpai. Bet amžinai.

(Liutauras Leščinskas)

Vytautas Majoras gimė mažažemių šeimoje Šilutės rajone, netoli Švėkšnos, gūdžiame kaime, keistu pavadinimu, kokį galbūt galima rasti tik žemaičių krašte – Vilkų Kampas. Būsimasis tautodailininkas, besimokydamas Švėkšnos gimnazijoje, šešiolikos metų pateko į lagerius už dalyvavimą pogrindžio rezistencijoje. Rusijos lageriuose prasidėjo visi Vytauto amatų mokslai, ir mokyklos, ir universitetai. Gabus ir imlus jaunuolis dirbdamas metalo liejykloje išmoko tekintojo, dailidės, staliaus darbus. Tremtyje jis bendravo su lietuvių inteligentais, – Antanas Dambrauskas savo knygoje ,,Viskas praeina” prisimena Vytautą kaip labai smalsaus proto, gabų ne tik įvairiems amatams jaunuolį. Jau tada savo likimo draugui jis ištekino rožinio karoliukus, išdrožė tabokinę, makštį akiniams, papuošė ją Vyčio kryžiaus ženklu ir užrašu ,,Kazachstanas”. Galbūt bendravimas su žmonėmis, nenorėjusiais paklusti melo ir prievartos sistemai, galutinai nugludino Vytauto Majoro, kaip savo krašto patrioto, menininko-dievdirbio, tylaus rezistento, o vėliau – Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos nario – vertybines pozicijas. Grįžęs po 8 metų tremties į Lietuvą 1955 m. siekė tapti menininku – įstojo ir baigė Telšių taikomosios dailės technikumą, dirbo Klaipėdos ,,Dailės” kombinate, kartu su žmona Birute ,,atrado”, regis, niekuo neišsiskiriantį mūsų rajono Jurgių kaimą ir čia įkurtą sodybą pavertė grožio, jaukumo ir didelės išmonės salele, kur karaliauja žmogaus fantazijos, talento ir gamtos harmonija. Ne sykį svetingoje sodyboje lankėsi moksleiviai ir vestuvininkai, svečiai ir prašalaičiai – ir visiems ši sodyba buvo atvira… Ir lemtingąjį Angelą – paskutinį savo kūrinį – menininkas kūrė ne kaip pakeleivį į dausas – daug dar buvo kurta ateities planų – plėtoti ir gražinti sodybos teritoriją, dar labiau pritaikant ją kaimo turizmui.

Trys Žemaitijos Ąžuolai – daktaras Vaclovas Intas, tebegyvenantis Mosėdyje, anksčiau išėjęs amžinybėn Vilius Orvidas ir Vytautas Majoras – tokie panašūs savo mokėjimu įsigyventi, įsikurti gamtoje, išgauti iš jos būties, tiesos, gėrio paslaptis, įkvėpti ir sutaurinti jos negyvąsias formas, kurios jų rankose virto tautos dvasios istorijos paminklais… Vytautui Majorui labiausiai savas buvo medis – uosis, bet pakluso ir geležis, ir… mechanikos dėsniai. Kas dar Lietuvoje ir už jos ribų matė judančias ir kalbančias skulptūras? Kad ir kokie reikšmingi kiti meistro darbai, turbūt iš atminties niekam neišdils dar vaikystėje patirtas įspūdis, kai, tik įžengus į sodybą, pasitinka žvengiantis arklys, staugia vilkas, velnias suka girnas, o ragana kažką burbuliuoja. O kur dar namelis ant vištos kojelės ir daugybė kitų skulptūrų – ir vis nesuprasi, kurioje koks kipšas tūno. Sodybos interjerą taip pat puošia išradingiausi drožiniai, originalūs krėslai su raganos ir velnio atvaizdais… Tačiau Meistrui niekad neužteko, kad jo drožiniai puoštų namo vidų ar puikuotųsi parodose – jo raganaitės, kipšai, šventieji, dievukai ir visi stebuklingi mediniai gyviai bėgo laukan, šliejosi prie gyvo medžio, žvelgė į sodybos tvenkinius, į tėviškės tolius… Kas dabar suskaičiuos, kiek išdrožta rūpintojėlių, kiek pastatyta kryžių miesteliuose, kaimo kapinaitėse, kiek darbų išdovanota…

Daugybė meistro darbų iškeliavo ne tik į Vokietiją, bet ir į Ameriką, Daniją… Iš medžio drožti bareljefai, kuriuose vaizduojami trys Mažosios Lietuvos šviesuliai – Martynas Mažvydas, Kristijonas Donelaitis ir Ieva Simonaitytė – puošia Klaipėdos universiteto erdves. Mediniai dievai Perkūnas, Patrimpas ir Pikuolis kartu su kitais darbais buvo Pasaulio lietuvių dainų šventės puošmena. Tokie Vytauto Majoro darbai, kaip ,,Sukilėliai”, ,,Čiurlionis”, ,,Klaipėda”, keliavo iš parodos į parodą… Paskui su kitais medžio meistrais sukurtas Ablingos memorialas, Raganų kalno skulptūros, Čiurlionio kelias… Skomantų piliakalnį puošia ,,Žemaitis”, bylojąs garbingą Žemaitijos istoriją, žūtbūtines kovas už Tėvynę Lietuvą (apie tai skelbia šalia skulptūros iškaltas žemaitiškas tekstas).

Belieka pridurti, kad begalinis darbštumas ir talentas lėmė, kad Vytautas Majoras buvo įvertintas dar sovietmečiu. 1960 m. jis buvo vienas iš liaudies meno draugijos įkūrėjų, keletą metų vadovavo Tautodailininkų sąjungos Žemaitijos skyriui. 1982 m. V. Majorui paskirta Valstybinė premija. Atkūrus Nepriklausomybę 1996 m. jis apdovanotas Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordinu ir V laipsnio diplomu. Už rašytojos I. Simonaitytės garsinimą – ąžuolinę I. Simonaitytės skulptūrą Vanaguose, ąžuolinį krikštą Vanagų kapinėse I. Simonaitytės pusbroliui Jakobui Simonaičiui, medinį kelrodį į I. Simonaitytės gimtinę – V. Majorui 1998 m. paskirta I. Simonaitytės premija. 2004 m. menininkas apdovanotas Gargždų miesto atminimo ženklu.

Šis paprastas ir kuklus žemaitis, dirbęs nuo aušros iki sutemų, atrasdavo laiko bendravimui su kaimo žmonėmis, jaunimo organizacijomis, buvo pirmas pagalbininkas seniūnijos renginiuose.

,,Meno negalima išmokti, išmokti galima technikos, o visa kita reikia jausti”, – kažkada sakė menininkas. Jo darbai mus pralinksmindavo ir pakylėdavo, vertė suklusti, susimąstyti, pasimelsti, pajusti, iš kur atėjome ir kas esame, tikėti, kad būsime laisvi… Ne kartą dar grožėsimės mediniais stebuklais, mus lydės vienišo Angelo akys…

Dovilų seniūnija