Netektys maciuitiškės nepalaužė
„Gyvenimas mane išmokė neskubėti – supratau, kad greičiau nepadarysi nei norėtum. Reikia džiaugtis, kad atsikėlei, kad teka saulė“, – kalbėjo maciuitiškė Audronė Gvazdauskienė, prislėgta artimų žmonių netekties. Tačiau dejuoti, verkšlenti, kaltinti – ne šiai našlei: ji pasirengusi pokyčiams, ieško išeičių, nes įsitikinusi, kad kiekvienas žmogus atsakingas už save.
Audronė net ryžosi persikvalifikuoti ir tapo socialinio darbuotojo padėjėja.
Emigranto vargai
Klaipėdiškių Gvazdauskų šeima tarp Lietuvos ir Vokietijos sukosi 26 metus, kol sugrąžino užgriuvusi pandemija. Tuomet jau buvo įsigiję sodybą Maciuičių kaime. „Mūsų didžioji gyvenimo dalis prabėgo uždarbiaujant Vokietijoje. Praradome draugus, nes nebuvo laiko bendrystei – namo grįždavome tik kelioms dienoms susitvarkyti reikalų ir vėl į kelionę“, – kalbėjo Audronė.
Iš pradžių užsienyje uždarbiavo tik jos vyras Antanas – jaunai šeimai reikėjo įsirengti uostamiestyje gautą butą, o pinigų nebuvo. Namuose likusi moteris rūpinosi dviem sūnumis – Arnu ir Gyčiu. „Sunkus emigranto kelias buvo – nepalyginti su šiandieniniu, – atsiduso Audronė. – Vyras su kitais darbininkais dirbo vokiečiams, bet jų nepriėmė gyventi – šie nakvojo automobilyje, valgį virė lauke. Tai truko kelerius metus. Kaip sunkiai dirbo mano vyras, bet niekada nesakė, kad pavargo. Jis parveždavo daug pinigų: per mėnesį uždirbdavo tiek, kiek čia per metus.“
Vėliau ir ji, pedagogės diplomą turinti specialistė, ryžosi važiuoti kartu. „Įsidarbinome uostamiesčio įmonėje, prekiaujančioje naudotais automobiliais, ir važiuodavome į Vokietiją jų pirkti, – dėstė pašnekovė. – Po to pavyko įsidarbinti Vokietijoje, senas tradicijas turinčiame daržininkystės ūkyje, pas gerus ūkininkus. Čia atsivežėme ir savo vaikus. Vyresnysis Arnas išmoko vokiečių kalbą ir čia pasiliko. Jis dirba Hamburge projektų vadovu logistikos centre.“
Netikėtai ūkininkai Audronei pasiūlė prižiūrėti jų artimą ligotą žmogų. Tada prasidėjo jos socialinio darbo patirtys. „Susidraugavau su senoliu – ruošiau valgį, ėjome kartu pasivaikščioti – pusę metų jį globojau“, – kalbėjo pašnekovė.
Mirtys patykojo netikėtai
Tačiau užgriuvusi pandemija, griežtas karantinas privertė šeimą sugrįžti į savo namus Maciuičių kaime. A. Gvazdauskienę priėmė dirbti į privatų vaikų darželį Jakuose. Jos vyras, nagingas stalius-baldžius, įsidarbino Gargžduose, rąstinių namų gamybos įmonėje. „Antanui patiko ten dirbti: džiaugdavosi, jog kvepia medžiu. Vyras meistravo ir namuose, savo dirbtuvėlėse. Spėjo pagaminti smėlio dėžę būsimam anūkui – kai šio sulauksiu, pasakysiu, kad sumeistravo senelis“, – susigraudino Audronė.
Jokios nuojautos apie nelaimę nebuvo. Atrodė, kad emigracijos kelyje patyręs tiek sunkumų vyras užsigrūdinęs – kas galėjo jam nutikti. Tačiau mirtis patykojo įmonėje neišdirbus nė metų. 2021 m. sausį darbo vietoje kranininkui keliant bloką šis užgriuvo ant Audronės vyro. Sunkiai sužalotas A. Gvazdauskas už poros dienų Klaipėdos ligoninėje mirė, nespėjus iš kito miesto atvykusiam medikui suteikti pagalbos. Buvęs sveikas, stiprus žmogus, sulaukęs tik 57-erių metų, netikėtai išėjo.
Vyro netektis – vienas didžiausių smūgių Audronės gyvenime. „Neseniai buvau palaidojusi mamą, su kuria siejo itin stiprus ryšys. Labai mylėjau ją – galvojau, kad ir aš mirsiu su mama, – jaudindamasi ištarė Audronė. – Po metų, beveik tą pačią dieną, žuvo vyras. Gyva jo mama, kuriai 92-eji metai. Antanas buvo sveikiausias iš trijų jos sūnų, labai mylėjo savo mamą ir daug jai padėjo. Dabar šiai tenka rūpintis savo neįgaliu sūnumi.“
Tapo socialinio darbuotojo padėjėja
Audronė su vyru kartu išgyveno 34 metus. „Retai mes išsiskirdavome – „siūlu ir adata“ mus vadino, – liūdnai kalbėjo našlė. – Metus kankinausi – naktimis keldavausi ir važiuodavau prie vyro kapo… Pradėjau lankytis pas psichologę, kuri mane stiprino. Ir vaistus gėriau. Supratau, kad turiu gyventi, laukti vaikų, anūkų, naujo darbo. Supratau, kad reikia ieškoti išeities, o ne verkšlenti atsisėdus ir kažką kaltinti. Supratau, kad niekas nepadės, jeigu pats sau nepadėsi.“
Audronė patikino, kad nelengvas buvo jos gyvenimas, bet nieko nekeistų, nes darė tai, ką norėjo, moka visus ūkio darbus ir traktorių galinti vairuoti.
Po vyro mirties ji atsisakė darbo Jakuose ir užsiregistravo Užimtumo tarnyboje. Audronei pasiūlė persikvalifikuoti – lankyti kursus ir tapti socialinio darbuotojo padėjėja. Moteris nesuabejojo – šios patirties jau turėjo. Ji džiaugėsi, kad rajono Paramos šeimai centras priėmė atlikti praktiką, nors darbo nežadėjo. „Savanoriškai teikiu paslaugas senyviems žmonėms – tvarkau jų namus, parūpinu maisto, pasikalbu. Manau, kad bendrystė svarbiau už viską, – įsitikinusi A. Gvazdauskienė. – Su įvairiais žmonėmis teko dirbti ir su visais sutariau – labai svarbu juos suprasti. Sako, kad aš sutverta bendrauti su žmonėmis. Ir man pasiūlė čia dirbti.“
Audronės dvasinė būsena stabilizavosi. „Siekiu pokyčių – pradėjau lankyti sporto klubą. Sako, kad likimas išbandymus siunčia stipriesiems – aš nesu, bet noriu būti stipri“, – šypsojosi pašnekovė.
Virginija LAPIENĖ
Autorės nuotr.
