„Niekada nesijaučiu laimingas pabaigęs darbą“, –

prisipažįsta rašytojas, skulptorius, klaipėdiškis bibliotekininkas J. Šikšnelis

Nestokojantis saviironijos, nesudievinantis kūrybos proceso Klaipėdos apskrities viešosios Ievos Simonaitytės bibliotekos direktorius, rašytojas Juozas Šikšnelis prieš pat naujuosius metus Jono Lankučio bibliotekos skaityk­loje atidarė autorinių darbų parodą šmaikščiu pavadinimu „Baibokai ir jų lazdos“. Rajono literatų klubo „Potekstė“ nariams, dalyvavusiems diskusijoje su autoriumi, J. Šikšnelis paaiškino, kad pats būdamas dzūkas, mieliau renkasi žemaitišką žodį „baibokas“, reiškiantį nenuoramą vaiką, kuris esąs talpesnis už žodį „skulptūra“.

Skaitykloje gargždiškiai gali pamatyti tik mažą dalį autoriaus prieš kelis dešimtmečius sukurtų darbų.

„Niekada nesijaučiu laimingas pabaigęs darbą. Tuomet lieka absoliuti tuštuma ir nepasitenkinimas, kad neišėjo taip, kaip galvojai. Laimė kūryboje aplanko pačioje pradžioje, kada vos ryškėja kontūrai. Tada pradedi manyti, kad išskobsi, išdroši, iškalsi genialų darbą ir visas pasaulis subėgs žiūrėti! Tačiau gilinant ir tobulinant, kai lieka patys paskutiniai kirčiai, vėl pradedi suprasti, kad tas darbas vienas iš daugelio. To genialumo nebelieka, ta aureolė nukrenta kartu su akmens dulkėmis ar medžio drožlėmis“, – pristatydamas autorinę parodą „Baibokai ir jų lazdos“ samprotavo J. Šikšnelis.

 

Įkvėpimo semiasi gamtoje

– Kada susidomėjote drožyba, akmens kalyba? Juk tai neatėjo iš vaikystės?

– Viskas atėjo labai netikėtai, prieš kelis dešimtmečius. Tą vasarą dirbau bibliografijoje. Prieš išeidamas atostogų bendradarbiams pasakiau, kad pradėsiu drožti. Jie pasijuokė: kaip čia dabar lyg iš niekur? Tuomet savo gimtojo kaimo sodyboje Švendubrėje, Varėnos rajone, atostogaudamas pabandžiau ir grįžau jau su išdrožtomis kaukėmis iš medžio.

Iš tikrųjų nieko čia ypatingo nėra. Dabar kaip tik skaitau knygą, kurioje teigiama, kad visi gali būti kūrėjai. Ir tam reikia ne kažkokios mistinės Dievo dovanos, vadinamos talentu. Tam pirmiausia reikia noro, savikritiškumo ir sąlygų. Savo darbelių sąmoningai nevadinu skulptūromis, tą užsiėmimą palieku žmonėms, kurie iš to valgo duoną, yra baigę specialius mokslus. Mokykloje iš piešimo turėjau tvirtą trejetą, o dar ir spalvų neskiriu.

Tokiems darbeliams kurti reikia turėti ypatingas sąlygas, t. y. dirbtuvę, turėti įrankių, medžiagų. Deja, niekada neturėjau normalių sąlygų drožti ar džiovinti medį, nes tam procesui reikia 5–6 metų. Todėl viskas daryta iš parankinių medžiagų. Medį visada imdavau gamtos paveiktą, gumbuotą, tada žiūrėdavau, kol įžiūrėdavau formą. Tiesiog nuimdavau nereikalingas mases. Ar pataisydavau, ar sudarkydavau gamtos kūrinį – tai čia priklauso nuo žiūros taško. Manau, kad paryškindavau tai, kur gamta duodavo tik užuominą. Taigi, visas mano menas tuo ir pasibaigdavo. Sakau ir sakysiu, kad norint užsiimti kūryba reikia ypatingai norėti, ypatingai nebijoti. Kūryba nėra dieviškasis talentas. Tai tiesiog kasdienis darbas.

Suprantu, kad jums knieti paklausi vieno paprasto dalyko: o kaip daromi tokie darbeliai turint vieną ranką? Tai natūralus klausimas. Aišku, sunku, ypač akmenį kalti, bet kaip malonu! Čia parodoje matote tik tris akmens darbelius, bet esu iškalęs ir milžiniškų darbų. Žinoma, būdavo valandėlių, kai norėdavosi verkti, kad neišgaliu įveikti to akmens. Bet pagaliau vis tiek atrandi kokį būdą ir jauti pasitenkinimą, kad sugebėjai įveikti tokią kietą medžiagą.

Žadėjo ubagams po lazdą

– Iš ko lazdas drožiate, kiek jų esate padaręs?

– Drožiu iš kadagio arba iš ėglio, kaip mes jį dzūkai vadiname. Ėglis, matyt, ne iš gero gyvenimo labai išsiraito net nuo šaknų. Dzūkijoje, šalia mano namų, jų daugybė. Jie neįrašyti į Raudonąją knygą, aplinkosaugininkai jų nesaugo. Kai per atostogas vasarą drožiu, tai net neįsivaizduojate, kaip pakvimpa visas mano sodybos kiemas! Kažkada buvau paskelbęs, kad sieksiu visiems Lietuvos ubagams išdrožti po lazdą, nes po terbą jiems jau siuva valdžia. Tai buvo toks skambus šūkis, o siekio nepavyko įgyvendinti, kadangi ubagų vis daugėja ir daugėja. Ir ypač dvasinių. O tokiems gi jokios lazdos neįsiūlysi. Nebent per kuprą!

Savo lazdas dovanodavau jubiliatams vietoj gėlių. Prieš eidamas į šventę dar kartą nušlifuodavau. Tai efektas būdavo tikrai didelis. Esu savo drožtų lazdų išdalijęs kokius 300.

Darbai dingo be žinios

– Ar gaudavote užsakymų ką nors padaryti konkrečiai?

– Esu padaręs kelis antkapinius paminklus, bet iš to nepraturtėjau. Vienas paminklas man pačiam atrodė gana įdomus – antkapinėje plokštėje iškaltas rūpintojėlio bareljefas. Daug darbo įdėta, pavyko išgauti perspektyvinį vaizdą. Tuo metu keitėsi pinigai, ir man už antkapį sumokėjo tiek, kad galėjau nusipirkti… kedus.

Medinių dirbinių nesu tiek pridrožęs, kad būtų ką pardavinėti. Jų esu daug išdovanojęs, deja, dalis jų yra net dingusių be žinios.

Štai vienas tipas buvo pasiskolinęs statulėlių Verslo klubui, kuris dabar jau uždarytas, o mano darbų likimas iki šiol neaiškus. Dvylika medinių skulptūrų dingo Vengrijoje, bet ne vien mano, o ir kitų parodos dalyvių. Vienas kūrinys – beveik metro aukščio iš liepos išskobtas moters su klostuotu sijonu siluetas – itin neaiškiomis aplinkybėmis dingo Leningrade. Tuomet mane taip nuramino: vagia gi Picasso paveikslus, o prastų juk niekas nevagia!

– Esate girdėjęs savo skulptūrų, kurias visi gali pamatyti Švendubrės sodyboje, įvertinimų?

– Esu girdėjęs važiuojančių į bažnyčią žmonių reakciją: „Nukalė durnius vištų ir džiaugiasi“ (dzūkiškai – aut. pastaba). Buvo ir tokia istorija su nekviestu lankytoju. Vienąkart iškaliau gana sudėtingą akmeninį biustą ir užkėliau ant vamzdžio, įkasto į žemę. Bet biusto nebespėjau pritvirtinti. Taip ir palikau. Išvažiavau, o po kiek laiko gavau žinią, kad mano sodyboje kaimynų berniukas susižeidė. Jis buvo padykęs vaikas, jam vis reikėdavo viską pačiupinėti, tai taip ir užsivertė tą akmenį. Tėvai parašė skundą prokuratūrai. Prokurorai iš karto pasidomėjo, kur visa tai atsitiko. Svetimame kieme? O ko ten jam reikėjo, ko jis lindo? Bylą nutraukė. Laimė, vaikas išgijo, nieko rimto nebuvo. Bet, žinoma, nemalonus reikalas. Taigi kartais kūryba kūrėjui ir aplinkiniams atneša ne vien džiaugsmo. Gali ir skausmą sukelti.

Nuvilianti proceso pabaiga

– Vasaromis drožyba, kalyba Švendubrėje buvo tam tikras Jūsų kūrybos periodas. O šiuo metu koks kūrybos periodas?

– Tai dabar nerašau tik anoniminių skundų ir interneto komentarų. Šiaip tai vis pasirašinėju – per dieną kokią 50 parašų (J. Šikšneliui tokios pareigos priklauso kaip vadovui – aut. pastaba). Nebeskaitau tų pasirašinėjamų raštų. Kol kas nepasodino. Bet ką gali žinoti šiais laikais.

– Neįmanoma patikėti, kad kūrybiniai procesai Jums neberūpi.

– Esu gerokai nusivylęs kūrybinio proceso pabaiga. Neužtenka sukti makaulę arba, anot Hemingvėjaus, sutapatinti savo subinę su kėdės subine, kad galėtum kažką parašyti. To neužtenka. Pabaigus reikia intensyviai ieškoti, kas publikuos. Pasirodo, jeigu leidybai siūlai savo rankraštį, tai jis forminamas kaip projektas ir pateikiamas Kultūros tarybai. Jeigu ji finansuoja, tada knyga išleidžiama. Pasiūlai rankraštį kitai leidyklai ir išgirsti: parašykite kokiais penkiais sakiniais, apie ką šitas romanas. Aš rašau visus metus, ten yra trys šimtai puslapių, o aš jiems turiu apibūdinti 5 sakiniais?!. Taigi esu nusivylęs mūsų kultūros politika. Suprantu, kad leidyklos yra suinteresuotos rasti autorius, kurie būtų perkami, bet nebūtinai skaitomi. Leidyklai svarbu garantuotas pelnas. Tai yra verslas. Bet kad taip elgtis su autoriumi?..

Vilija BUTKUVIENĖ

Jono Lankučio bibliotekos nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių