Nosinė

„Šeštadieniais „Bangą“ pradedame skaityti nuo paskutinio puslapio rubrikos „Šeštadienio šypsnys“. Kas tas Algimantu Vaškiu pasirašantis humoristas, kokia tikroji jo pavardė?“ – redakcijos darbuotojų pernai ne kartą klausė skaitytojai. Kad savaitgaliais jūsų kava žymiai kvapnesnė, nes geriama mėgaujantis geru humoru, esame dėkingi kretingiškiui Algimantui Vaškiui (tai ne slapyvardis). Humoreskų autorius – realus žmogus. Tuo įsitikino visi „Bangos“ 70-mečio šventinio vakaro dalyviai, kai laikraščio redaktorė Vilija Butkuvienė gera nuotaika užkrečiančiam A. Vaškiui įteikė nominaciją „Metų atradimas“.

„Laikraštis be humoro – kaip sriuba be druskos“, – taikliai pastebėjo vienas skaitytojas. Tikimės, jog „Banga“ nebus prėska, nes Algimantas pažadėjo ir šiemet linksminti jus, mieli skaitytojai, savo humoreskomis.

Humoreska

Akcizui Kloikai suskaudo gerklę ir jis nuėjo pas daktarą. Tas pasisodino jį priešais ir paliepė:

– O dabar, prašau, išsižiokite.

– Kaip?

– Garsiai sakykite – aaaaa.

– A be nosinės, ar su? – pasitikslino Kloika.

– Su, su, – paskubino jį daktaras.

– Sūūūūū, sūūūū.

Lietuvių mokslininkai jau penkioliktame amžiuje įrodė, kad žmogui sakant sūūūūūū jo gerklės beveik nesimato. Jaunasis daktarėlis ar praktikos neturėjo, ar diplomą buvo nusipirkęs, bet šitos aksiomos akivaizdžiai nežinojo. Kloika kaip fenas iš visų jėgų pūtė jam į veidą šiltą, pagiriom atsiduodančią srovę, o tas vis stengėsi kažką įžvelgti už triūbele suformuotų pastarojo lūpų. Galop, netekęs kantrybės, daktaras pyktelėjo:

– Klausyk, tu, tu, – ir nebežinojo, kokį epitetą pacientui pritaikyti.

– Tūūūūū, tūūūūū, – Kloika savotiškai suprato daktaro žodžius.

Kol jie taip vargo, kabinetan tai įeidavo, tai išeidavo daktaro padėjėja slaugytoja.

– Ar jūs traukiniais čia žaidžiate? – atsargiai pasidomėjo ji.

Daktarėlis pasivedė ją į šoną ir pašnibždom pasiguodė:

– Kažkoks nenormalus ligonis pasitaikė – vietoje „a“ sako arba „sū“ arba „tū“. Gal jis raidžių nepažįsta?

– Tai nesunku patikrinti, – akimirksniu sumojo sesutė. – Nuveskime jį pas okulistą, tas gi turi lentelę su raidėmis, tegu patikrina.

Nusiuntė jie Akcizą pas akių daktarą, o šiam paaiškino, kokiu tikslu tai padarė. Okulistas pasodino Kloiką ant kėdės ir bakstelėjęs į pačią didžiausią A, paklausė, kokia čia raidė.

– A.

– Su nosine ar be? – velniai žino, kas šovė okulistui galvon.

Išgirdęs atsakymą „be“, jis parodė mažesnę „a“, paskui dar mažesnę, ir visas jas lydėjo Kloikos mekenimas „beeee“.

Akių daktaras nulėkė pas gerklės daktarėlį:

– Man vietoje „a“ sako „beee“.

– Jis ką – tyčiojasi iš mūsų?

Jiems paliepus, sesutė atvedė Kloiką.

– Sakykite, pone, – pradėjo gerklės daktaras, – tiesa, kaip Jūsų pavardė?

– Kloika.

– „A“ su nosine ar be?

„Jie tyčiojasi iš manęs ar ką“? – susierzino Akcizas.

– Su servetėle.

Algimantas VAŠKYS