Paleistuviai
Humoreska
Jiedu gėrė jau kelinta diena, galop ta monotonija nuvargino, ir Antanas pasiūlė atsipalaidavimui sulošti šaškėmis. Partneriui sutikus, jis ant lentos išdėliojo šaškes ir pastūmė vieną pirmyn:
– Dabar tavo ėjimas.
– Nereikia man priminti – pats žinau, – Petras atsistoja, pasiima polietileno maišelį, – kiek parnešti?
– Kad užtektų iki kito karto.
Grįžęs iš parduotuvės, Petras randa sugėrovą prisnūdusį prie šaškių lentos ir klausia:
– Kaip sekasi?
– Siūlau lygiąsias – abiem po stiklinę.
Atkurkuoja butelį, prisipila pilnas stiklines ir susidaužia:
– Su pergale. Už Lietuvą.
Petras pastumia vieną šaškę:
– Dabar tau laikas eiti.
– Garbingai loši, – Antanas atsistoja ir nusvirduliuoja iki tualeto. Grįžęs pusiau nusmauktomis kelnėmis, atidaro antrą butelį ir šį ištuštinus klausia:
– Klausyk, ar ne per ilgai mudu vargstame, kaži kelintą partiją žaidžiame?
Petras pažvelgia į sieninį laikrodį:
– Ketvirtą.
Staiga užgroja Antano telefonas – skambina žmona. Pasiklausęs anos bambėjimo, jis apsižvalgo, pasisuka į Petrą:
– Šeimyna manęs ieško, domisi, kur esame. Kaip tu manai, kur?
– Spėju, kad jau pusfinalyje.
– Tai bent! – nušvinta Antanas ir, pranešęs žmonelei, kad namo negrįš, nes sėdės iki pergalės, vargais ne galais pastumia dar vieną šaškę:
– O dabar varyk, kol aš neužmigau.
– Kur varyti? – užpiltomis akimis nebemato Petras.
– Kur, kur? – širsta Antanas, žiūrėdamas į lentą, – ant manęs varyk!
– Ir pavarysiu, – pagaliau susigaudo Petras, – girdėjau, kad miegojai su mano boba?
– Ką tu galėjai girdėti, knarkdamas kaip paršas, greičiau kirsk, kol „nenupūčiau“, – Antanas bando pašalinti vieną Petro šaškę nuo lentos.
– Ir kirsiu, dar pažiūrėsim, kuris kurį nupūs! – Petras griebia tuščią plastikinį butelį ir iš visų jėgų vožia Antanui per galvą. Tokio smūgio neatlaikytų ir drūtas vyras, ką bešnekėti apie šaškininką – tas virsta aukštielninkas ir išsižergia ant grindų. Petras nebeišlaiko lygsvaros ir nuvirsta ant priešininko. Bando atsikelti, atsispirdamas kojomis ir pasiremdamas alkūnėmis. Deja, kojos slysta, alkūnės nelaiko, ir jis po kiekvieno nesėkmingo bandymo visu svoriu užgula Antaną, o tas vargšas tik kaskart sudejuoja. Taip bevargstančius juos ir užtiko senoji Vasiliauskienė. O kaime kalbos greitai sklinda.
Algimantas VAŠKYS
