Pamastymai
Be džiaugsmo
Gargždų – gražaus ir ramaus miesto – šlovė jau praeityje, dvidešimtojo amžiaus septintame aštuntame dešimtmetyje. Teigiamas įvaizdis buvo toks stiprus, kad dar vis „tebeveža“.Tačiau mes, čia gyvenantys ir dirbantys, prisimename kitokį miestą. Pačiame centre žydinčius rožynus, žalią Klaipėdos gatvę, saugius vakarus ir naktis.
Jei buvai gargždiškis, drąsiai galėjai gėrėtis rugpjūčio žvaigždžių lietumi. Dabar jis priklauso treninguotiems bernams, kurie vakare gali užkliudyti, įžeisti, pastumti ar net sumušti. Taip atsitiko vasaros pabaigoje keletui jaunų žmonių, norėjusių prie Kultūros centro pasigrožėti išeinančia vasara. Agresyvi aplinka Gargžduose plečiasi ir tarsi nėra jai priešnuodžio. Prevencijos programos – dar viena fikcija. Visų akys nukreiptos į policiją, bet toji užsiėmusi neeiline reforma, įsigalėsiančia jau nuo spalio. Rajono Policijos komisariatui reforma dar labiau pakirps sparnus kai kurias funkcijas perleidžiant apskričiai. Policijos pasigesdavome jau dabar, o ateityje pasigesime dar labiau. Tokia Vilniaus strateguotojų pertvarka.
Legendos sklando apie Klaipėdos gatvės rekonstrukciją. Projektuotojai sugebėjo „išmušti“ paskutinius Gargždų jaukumo likučius. Plyna trinkelių erdvė prie Kultūros centro primena filmuotus Černobylio vaizdus. Reaktoriaus sarkofagas – ne kitaip. Romantiškai projekte įvardinta „kalnų upė, besibaigianti fontanu“, primena dykumų drėkinimo sistemą. Beje, neveikiančią. Čiurlenimas nutrūko išsisklaidžius Gargždų gimtadienio šventės svaiguliui. Ar reikėjo mums tokio išdžiūvusio lovio, jei turime natūralią upę? Kad tik tie projektuotojai, kuriems vietoj kūrybiškų minčių sukasi pelningų užsakymų skaičiukas, kokio nors Tūkstantmečio garbei nesumanytų įcementuoti Miniją. Brrr…
Savivaldybės valdininkai, uoliai vykdę projektuotojų, darbų rangovų norus nušluoti nuo žemės paviršiaus „ne vietoje“ sukerojusius eglę ar kaštoną, išdidžiai atremia visus priekaištus. Esą yra parengtas Klaipėdos gatvės apželdinimo projektas. Bus nupirkta ir pasodinta naujų medžių, o aikštę prie Kultūros centro pagyvins gėlės. Gerai, kad biudžetas tarsi stebuklingas pasakų avinėlis. Pasipurto ir vis yra pinigų, nors ir skolintų iš bankų… Gal reikėjo išsaugoti daugiau medžių, būtų nereikėję pirkti? Kalbama, kad jų pasodins apie 50. Naivios tos dvi Klaipėdos gatvės gyventojos, puolusios apkabinti vienintelį prie daugiabučio namo medį ir taip išgelbėjusios jį nuo pjūklo. Jei daugelis gyventojų būtų taip pilietiškai pasielgę, kai kurių valdininkų sukurpta versija, esą medžiai pjaunami, nes trukdo komunikacijoms ir gatvės modernizavimui, būtų nuėjusi šuniui ant uodegos…
Sumanymas aikštėje prie Kultūros centro pastatyti cementines vazas ir jose pasodinti gėlių labai abejotinos vertės. Jei Savivaldybės aikštėje, po pat valdžios langais, vos keliasdešimt gėlių krūmelių skursta, o žolė kartais jas net perauga, tai kas tas gėles prižiūrės atokesnėje vietoje nuo valdžios akių?.. Dabar jau gal ir ne gėlės galvoje, kai žiema ne už kalnų. Gargždiškiai juokauja, esą seniai mieste nebebuvo čiuožyklos, tai dabar ne vienas naujojoje aikštėje su smagiu nuolydžiu nosį susigurinsime.
…Šviesiu protu imtis darbo. Net darant mažus dalykus visada turėti ypatingą tikslą ir jo siekti. Patirti džiaugsmą, kuris apima gerai atlikus darbus, – viduramžių mąstytojo T. Dekerio išmintis nevargino mūsų miesto gatvių ir aikštės „rekonstruktorių“.
Apmaudu, kad džiaugsmo taip ir likome nepatyrę…
Vilija BUTKUVIENĖ
„Bangos“ redaktorė
