Paroda
Agluonėnuose – apie vilko vaikų likimus
Iki rugsėjo 22 d. Agluonėnų bibliotekoje veikia paroda „Prarastoji Rytų Prūsijos istorija: vilko vaikų likimai“. Susitikimas su parodos rengėjais penktadienį, rugsėjo 8 d., 17 val. Skaudi ir tragiška yra Rytų Prūsijos dalies, po Antrojo pasaulinio karo atitekusios Sovietų sąjungai (Kaliningrado sritis), ir jos gyventojų pokarinė istorija. Po Kionigsbergo šturmo 1945 m. balandžio pradžioje ir sovietų kariuomenės įsitvirtinimo, užimtoje teritorijoje buvo likę apie 130 000 vokiečių.
Šie gyventojai krašte liko, Rytprūsių gauleiteriui Kochui 1944 m. pabaigoje – 1945 m. pradžioje uždelsus organizuoti evakuaciją. Nerasime tikslių žinių apie tūkstantines besitraukiančių civilių žmonių aukas.
1945 m. sausio 30 d. sovietų povandeninis laivas paskandino vokiečių laivą „Wilhelm Gustloff“, kuriame iš sovietų apsuptų Rytprūsių bandė pasitraukti per 10 000 šio krašto civilių ir kareivių, tarp kurių buvo apie 4000 kūdikių. Tragediją išgyveno tik daugiau kaip 1000.
Nemažą dalį Kionigsbergo krašte likusių vokiečių sudarė senyvo amžiaus žmonės, moterys, vaikai, tarp kurių nemažai buvo karo našlaičių, t. y. dėl pavėluotos krašto evakuacijos daug tėvų buvo atskirta nuo savo vaikų. Našlaičiams vieniems teko kovoti dėl savo būties. Šie vaikai vėliau buvo pavadinti vilko vaikais.
Daugelis tų vaikų, ieškodami galimybių ir būdų, kaip išgyventi, slapstydamiesi traukiniuose, traukė iš Karaliaučiaus į Lietuvą, čia jie prašė išmaldos pas lietuvius ūkininkus, neretas jų čia ir pasiliko, buvo įvaikintas, dažniausiai ne savo, bet globėjų pavarde. Rytprūsių vaikai, lietuvių vadinti vokietukais, pirmą kartą į kaimyninį, ligi tol nepažįstamą regioną dažniausiai atkeliaudavo traukiniu. Keleiviniai traukiniai tuo metu važinėjo retai, be to, vaikai vis viena neturėjo pinigų bilietui. Todėl jie mėgindavo pasinaudoti prekiniais traukiniais. Vaikai sėdėdavo atviruose vagonuose, glausdavosi ant bamperių ir tambūruose. Geležinkelio policija, pagavusi vaikus, juos apkuldavo, mėtydavo keleivius iš vagonų, stumdydavo nuo stogų ir bamperių. Todėl nenuostabu, kad beveik visuose, prie Kaliningrado-Kybartų-Kauno-Vilniaus geležinkelio esančių Vilkaviškio, Marijampolės, Kalvarijos rajonų kaimuose prisiglaudė vokiečių vaikai.
Labai dažnai kelias į šiaurę buvo pasirenkamas per Sovetską.
Pokarinę Kaliningrado srities istoriją, vilko vaikų likimus išsamiai yra ištyrinėjusi dr. Ruth Kibelka-Leiserowitz. Jos studija apie vilko vaikus yra išleista vokiečių, lietuvių kalbomis, Vokietijos ZDF televizijoje yra sukurtas dokumentinis filmas apie šio tragiško likimo vaikus. Klaipėdoje ir Vilniuje veikia vilko vaikus vienijanti „Edelweiss“ bendrija. Jau atėjo laikas Lietuvoje kalbėti apie vilko vaikų istoriją.
Dr. Silva POCYTĖ
Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorė
