• 9 rugpjūčio, 2022
|

Parodoje „Velykų belaukiant“ – Dovilų krašto žmonių rankų darbai

Parodos dalyvės (iš kairės) V. Bernotienė, A. Balsienė, V. Girdvainienė ir T. Meškinienė.

Dar nedaug spalvų gamtoje šį balandį, bet kokia jų gausybė Dovilų etninės kultūros centre kūrybingų, darbščių šio krašto žmonių darbų parodoje „Velykų belaukiant“. Pasiilgę vieni kitų parodos atidaryme kelias valandas nepritrūko kalbos apie kūrybą, kuri daugeliui yra atgaiva po kasdieninių darbų.


Kuriančiųjų gausa
„Pajutome, kad turime susieiti. Taip kilo mintis surengti Dovilų krašto nagingų žmonių darbų parodą „Velykų belaukiant“. Smagu buvo jos atidarymo vakarą, žmonės susitikę džiaugėsi, kiekvienas savo darbus parodė, apie juos papasakojo“, – gražų pasibuvimą prisiminė Dovilų etninės kultūros centro direktorė Lilija Kerpienė.
Parodai darbų pateikė Nijolė Ilginienė, Veronika Bernotienė, Jūratė Buožienė, Jolanta Jacikienė, Svetlana Kažukauskienė, Antanina Balsienė (ir mamos Mortos Grišanovos), Petras Normantas, Teresė Meškinienė, Dalia Lengvinaitė, Regina Romankevičienė, Vaida Girdvainienė, Kazytė Vaištarienė, Gabrielė ir Simonas Gaudiešiai, Marina Žebelienė ir Eligija Žukauskienė. Šalia įvairiausių mezginių, nėrinių, kurie kabo ant sienų, puošia kėdes, karoliukų vėrinių, dekupažo, kalvystės ir kitų darbų parodoje eksponuojami Helmuto Lotužio išsaugoti velykiniai atvirukai ir kraštietės Reginos Jokubaitytės surinkta Šilutės krašto margučių kolekcija.

Parodoje eksponuojami minint Pasaulinę mezgimo dieną sukurti mūsų rajono mezgėjų darbai. „Mezgimo suolelio“ iniciatorė bibliotekininkė E. Žukauskienė vienais metais pasiūlė megzti ir nerti knygų personažus. Čia – jų teatriukas.

Darbų neeksponavo
Teresė Meškinienė, prieš 6 metus atsikrausčiusi iš Klaipėdos į Birbinčių kaimą, prisipažino, kad anksčiau mėgusi megzti, o parodai „Velykų belaukiant“ pateikė dekupažo darbų. Jos atnaujinti padėklai, taburetės, lėkštės niekur nebuvo eksponuoti. Deja, parodos lankytojai nepamatys didžiausių moters kūrinių – antram gyvenimui prikeltų spintų, stalų, pintų baldų. Dekupažo ji išmoko iš kolegės dirbdama Klaipėdoje Vydūno gimnazijoje pedagoginį darbą. „Pradėjau nuo pakabų ir lėkščių ir negalėdavau atsitraukti: reikia į darbą keltis 6 val., o 2 val. dar kažką darydavau“, – šypsodamasi apie pomėgį pasakojo T. Meškinienė. Moteris juokavo, kad įsidarbinusi „Sodroje“, t. y. tapusi pensininke, laiko dekupažui turi daugiau, be to, sukaupė patirties ir jau nebeprisiperka kalnų servetėlių, reikalingų pomėgiui. Daro iš karto 6–7 lėkštes, o sugadinusi servetėlę nuplauna ir pradeda iš naujo. Būna, kad padengia 6 sluoksniais dažų ir lako. Kantrybės ir kūrybinių pastangų reikalaujantis darbas atsiperka, jei kūrėja yra patenkinta rezultatu. „Mano lėkštės gali būti naudojamos ir maistui, bet negalima plauti indaplovėje arba užmerkti kaip esame pratę“, – atkreipė dėmesį T. Meškinienė.

T. Meškinienė įvairius daiktus prikelia antram gyvenimui. Dekupažo darbai reikalauja kantrybės ir kūrybinių pastangų.

Matė, kaip mezgė
„Dvidešimt metų saugau mamos mezginius ir saugosiu, bet kol buvo gyva, nesimokiau megzti kaip ji“, – prisipažino Mortos Grišanovos dukra Antanina Balsienė, rodydama ryškiaspalviais mamos mezginiais užtiestą kušetę ir supamąjį krėslą Dovilų etninės kultūros centro salėje. M. Grišanovos darbai eksponuojami ne pirmą kartą. Jie yra puošę per renginius ir Dovilų biblioteką. Nors A. Balsienė moka ir megzti, ir nerti, o neseniai suprato, kad gali ir siūti, vis dėlto daugiausia laisvalaikiu veria karoliukus, apyrankes, daro lankelius, gėlytes ir juos dovanoja. Kantrybės doviliškė turi su kaupu, nes kartais, kai baigtas vėrinys nebepatinka, jį pradeda verti iš naujo. „Būna, kad pamirštu pasižiūrėti į laikrodį“, – šypsojosi valandų pomėgiui neskaičiuojanti Antanina, meninę prigimtį siejanti su mama, kuri ne tik mezgė, bet ir gražiai piešė. Keturis sūnus užauginusi moteris apgailestauja tik dėl to, kad neturi kam perduoti savo pomėgio.
Veronika Bernotienė iš Baičių augdama matė ne tik mezgančią mamą, bet ir tėtį, todėl pati sako mezganti nuo gimimo, o nuo 7 metų tikrai. „Kai visi trys susėsdavom su virbalais, trys dienos – ir megztinis. Tėtis viską megzdavo su pynomis, net kojines. Jei megztinio rankovės būdavo su pynomis, megzdavo jis, mudvi su mama priekį, nugarą, o jei ir priekis su pynomis – irgi jį megzdavo tėtis“, – linksmai pasakojo moteris, kurios rankose mikliai juda ne tik virbalai, bet ir vąšelis. Atradusi airiškus raštus, kurie neriami sudėtingiau, nes gulsčiai ir iš atskirų vėliau sujungiamų detalių, yra nusinėrusi sau suk­nelę, dabar neria dukrai sijoną. Kol vieno darbo nebaigia, naujo nesiima. Mezga ir neria vaikams, anūkams, nieko nekaupia, viską išdovanoja, tik servetėlių sako visą maišą turinti.
„Nė dienos negyvenu be išmegztos ar išnertos akelės, todėl vaikštau kiauru pirštu“, – juokėsi mezgėja. O kiek smulkesnių darbelių – skirtukų knygoms, riešinių ir jų technika rankinukų sukurta! „Esu suskaičiavusi tik rankinukus – į parodą atnešiau 50-ą. Juos dovanoju visiems, kurie nori turėti. Ir pati esu pasipuošusi tokiu vestuvėse, ir jaunajai padovanojusi, tik sutraukiamą virvute“, – sakė V. Bernotienė.
Vyras žmonos rankdarbius vertina, ne tik į Klaipėdą siūlų nusipirkti nuveža, bet ir jų spalvas padeda suderinti, o raštai gimsta Veronikos galvoje.


Atsipalaiduoja po darbo
Nuo mažens su virbalais rankose save prisimena ir Vaida Girdvainienė iš Kiškėnų: „Mezgu nuo vaikystės, nes močiutė ir mama mezgė. Močiutė visada mezgė kojines. Prisimenu, kaip jos kartu sėdi, o aš pasiimu virbalus ir nežinau, kaip pirmą kartą uždėjau akis. Tada jau pradėjo mane mokyti.“
Mezgimas Vaidai tapo mielas, o po įtempto darbo Bendrajame pagalbos centre tai esąs ir poilsis, ir pramoga, ir atsikvėpimas. „Darbo kolektyve dovanoju besilaukiančioms kūdikių megztus batukus. Mezgu ir savo puspenktų metukų dukrytei, tik vyrui nemezgu – jis labai didelis“, – juokavo Vaida ir prisipažino, kad labai nemėgsta mezginių susiūti, tad kartais galinti juos nukišti vos ne metams. Kaip ir visiems kuriantiems žmonėms, taip ir Vaidai kartais tenka pavargti, kol randa norimam raštui tinkamą siūlą, o nemėgsta megzti pagal užsakymus, nes kas užsakovui atrodo gražu, jai gali nepatikti.
Dovilų etninės kultūros centre parodoje iš tolo akys krypsta į Vaidos megztas sukneles, baltą plonytę skarą, mezginius vaikams, apmegztą meškiuką ir geltoną apvalų kilimuką ant grindų, kuris gražiai dera prie čia mezginiais užtiestų baldų.
Nors Eligija Žukauskienė mezga ir neria taip pat nuo vaikystės, bet sau nuopelnų už parodai „Velykų belaukiant“ pateiktus darbus neprisiima. „Parodoje eksponuojami minint Pasaulinę mezgimo dieną sukurti mūsų rajono mezgėjų darbai“, – sakė mėgėjas megzti pirmą kartą prieš aštuonerius metus Doviluose sukvietusi rajono Savivaldybės Jono Lankučio viešosios bibliotekos Dovilų filialo bibliotekininkė E. Žukauskienė. „Mezgimo suolelio“ iniciatorė patrauklią bibliotekos skaitytojoms, rankdarbių mėgėjoms idėją plėtoja ir kitose seniūnijose. „Šiemet pagrindinis „Mezgimo suolelio“ renginys birželio mėnesį bus Priekulėje, nes minime Ievos Simonaitytės metus, o renginio tema – knygų skirtukai. Esame mezginiais Doviluose puošę medį, dekoravę bibliotekos kėdę, ant kurios sėdėdama vaikams skaitau pasakas, Veiviržėnuose iš kvadratėlių nėrėme pufo uždangalą, Drevernoje nėrėme ir mezgėme karūnas, kuriomis pasipuošę Liepos 6-ąją giedojome Lietuvos himną. Parodoje „Velykų belaukiant“ – ir knygų personažų teatriukas, ir sapnų gaudyklės, kurtos anksčiau“, – vardijo Eligija, gebanti kūrybai burti žmones.
Tarp parodos dalyvių darbų – ir Dovilų seniūnijos seniūnės Nijolės Ilginienės mezginiai, kuriais puošiasi anūkės. „Anksčiau nebuvo įdomesnių rūbų, todėl mama megzdavo, verpdavo, ir aš esu verpusi, bet dažniau susukdavau siūlus rateliu. Mokydamasi 8 klasėje nusimezgiau megztuką, šalikų ir tokią beretę, kurią su 9 metais vyresne pussesere išmainiau į madingą rankinuką. Daugiau tokios nebenumezgiau“, – prisiminusi juokėsi seniūnė, ypač mėgstanti nerti vąšeliu. Servetėlių, kaip sako, išdovanota be skaičiaus. „Anksčiau sakydavau: išeisiu į pensiją ir nersiu, megsiu. Tik kažin ar bematysiu – akinių vis stipresnių reikia“, – šypsojosi N. Ilginienė.


Laima ŠVEISTRYTĖ
Autorės nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių