Pašaliečio nuomonė
Į mūšį lietuviai nesikelia…
Nors visi sieniniai ir staliniai kalendoriai, visa žiniasklaida iš anksto skelbė, kad liepos penkioliktoji – Žalgirio mūšio diena, tačiau lietuviai į kovą už savo išlikimą, garbę ir orumą nesusirinko. Pasidavė be kovos. Paliko savo Prezidentą ir toliau virkauja apie patriotinį auklėjimą, apie lietuvišką savigarbą ir savo vietos suvokimą ne tik dabartiniame pasaulyje, bet ir Europos, visos planetos istorijoje.
Todėl į Lietuvą ir toliau skverbiasi tyli invazija. Pasižiūri per langą ir matai gatvėmis bei keliais zujančius sunkvežimius, autobusus su vokiškais, angliškais užrašais, skelbiančiais, jog kažkokia santechnikos bendrovė ar komunalininkai iš Vokietijos užkampio drąsiai vokiškai rėkia apie save, spjaudami iš klestinčios ekonomikos aukštumų į visas Lietuvių kalbos komisijos pastangas švarinti lietuviškos kalbos erdvę.
Į nebylų klausimą, kodėl lietuviškos bendrovės įstengia Vokietijoje nusipirkti naudotą sunkvežimį, specialios paskirties automobilį ar autobusą, bet nevalioja nulupti nuo jų patriotišką akį ir širdį žeidžiančius, į jokius Valstybinės lietuvių kalbos įstatymo rėmus netelpančius užrašus, kol kas atsakymo nėra.
Nebent tai, kad lietuviai į Žalgirio mūšį nesikelia. Gal ir teisus buvo profesorius E. Gudavičius, sakęs, kad gal geriau būtų buvę, jeigu jį iš tikrųjų būtume pralaimėję. Gal dabar sėdėtume Vakarų Europoje ir nelietuviški užrašai mums būtų savi…
