Pašaliečio nuomonė
Žemaičių kantrybės bandymas
Kartais ima ir pradeda rodytis, kad kažkas vis netiki, jog žemaičiai turi geležinę kantrybę. L. Pytčelas savo garsiojoje „Žemaitijos“ knygoje rašė, jog jie ilgai ilgai nepriėmė krikščionybės, bet kai jau pasistatė naują dievą altoriuje, garbino jį taip pat uoliai, kaip ir senovėje savus. Tačiau dar XIX amžiaus viduryje vokiečių tyrinėtojas E. Vekenstedas sakė Žemaitijoje radęs gausybę pagonybės apraiškų.
Pasakojimų apie žemaitišką kantrybę irgi apstu. Žemaičiui vieni niekai visą naktį prastovėti prie užrakintų durų ir į klausimą „Kas ten?“ atsakinėti vis taip pat: „Aš…“. Tegu rankos, kojos nušąla, bet daugiau nei „aš“ tikrai nepasakys…
Tas pats L. Pytčelas rašo, kad žemaičiai išgelbėjo Vakarų Europą nuo užkariautojų iš rytų. Žemaičiai žino, kad jų protėviai ne sykį gelbėjo ir Lietuvą, o kai dzūkai, aukštaičiai, suvalkiečiai neteko didžiųjų savo teritorijos dalių, priglaudė pas save. Vienas iš svarbesnių Lietuvos gelbėjimo įvykių buvo žemaičių laimėtas Saulės mūšis, tačiau „Lietuvos tūkstantmečio“ knygos angliškame variante apie Saulės mūšį parašyta, jog jį laimėjo kunigaikščio Vykinto vadovaujama lietuvių kariuomenė. Lietuviškame variante – Vykinto vadovaujama kariuomenė. Apie žemaičius – nė žodžio.
Praėjusį savaitgalį TV3 parodė ilgai lauktą ir dažnai kur tik įmanoma reklamuotą šiuo metu iki Vilniaus televizijų nusigavusio, bet šiaip žemaičio nuo Telšių Sauliaus Bartkaus dokumentinį filmą „Saulės mūšis“. Atrodo, kad daugiau dėmesio buvo skirta sukurti jį pagal „Discovery“ standartą, nes autoriai taip ir pamiršo paminėti žemaičius. Anot jų, Saulės mūšis buvęs ne Žemaitijoje, bet Šiaulių žemėje… O kalavijuočius sumušė ne žemaičiai, bet lietuviai…
Vikipedijos laisvojoje enciklopedijoje užrašyta, kad 1236 metų rugsėjo 22 dieną „…žemaičių pajėgos, vadovaujamos kunigaikščio Vykinto, puolė kalavijuočius. Lengvai ginkluoti kalavijuočių vadovaujami vietiniai Livonijos kariai pabėgo iš mūšio lauko, o sunkiai ginkluoti riteriai, įskaitant magistrą, buvo išžudyti.
Po šio mūšio Kalavijuočių ordinas 1237 m. buvo priverstas sutikti su jo įjungimu į Teutonų ordiną“. Kitaip sakant, žemaičiai jį pribaigė.
Logiškai svarstant, neminėti žemaičių svarbiais jų istorijos momentais, išsiųsti Vykintą nebūton komandiruotėn vadovauti Lietuvos kariuomenei gali tik tas, kas nežino, kaip buvo iš tikrųjų, arba tyčia.
Kad vieni istorikai negirdėtų, ką jau seniai pranešė jų autoritetingi kolegos – vargu ar įmanoma. Vadinasi, lieka antrasis variantas. Ko gero, todėl Saulės mūšį laimi lietuviai. Kaip rašo istorikas R. Batūra, „Šito mūšio reikšmė yra didžiulė – Lietuva atrėmė pirmą milžinišką kryžiaus žygį ir toliau galėjo egzistuoti kaip valstybė. Šiaulių mūšis, tą pripažįsta patys vokiečiai, yra pasaulinės reikšmės, labai svarbus ir Lietuvos istorijos faktas laisvės kovose.“
Žemaitį toks ignoravimas gali pradėti siutinti. Paskui – protestuoti. Rodos, kažkas tik ir laukia, kad tada galima būtų priminti Paksą, Vagnorių ir imti šaukti apie valstybės vienybę draskančiuosius. Juk mūsų politikų bene svarbiausias užsiėmimas – ieškoti priešų. Jei staiga išorėje jie visi nusibaigtų, tiktų ir žemaičiai… Tik juos erzinti reikia pradėti iš anksto. Net labai iš anksto…
Tuo tarpu vyriausiasis Lietuvoje istorikas – Lietuvos istorijos instituto direktorius Alvydas Nikžentaitis sako, kad Žemaitijos istorijoje „…akivaizdžiai išsiskiria XIII šimtmetis. Tai buvo savotiškas „aukso amžius“ : Saulės (Šiaulių) 1236 m. ir Durbės mūšiai 1260 m.“
Dar daugiau. A. Nikžentaitis mano, kad „Kalbėdami apie įvairius etnografinius Lietuvos regionus: Aukštaitiją, Dzūkiją, Suvalkiją ar Žemaitiją, galime pasakyti, kad tik paskutinėje iš išvardintų Lietuvos dalių pradėjo formuotis nors ir labai gimininga lietuviams, tačiau vis dėlto savarankiška tautybė ¬ žemaičių subetnosas“, o „Esminį vaidmenį žemaičių savitumui formuotis sukūrė XIII a. viduryje kilęs vidaus karas Lietuvoje, kuriame įtakingiausi žemaičių kunigaikščiai kovėsi prieš Mindaugą.“
Jį papildo istorikė L. Vaitkunskienė primindama, kad „Istorikų nuomone, XIII-XV a. rašytiniai šaltiniai mini Žemaitiją kaip valstybinį ir administracinį, bet ne etninį vienetą“.
Televizininkai jau reklamuoja kitą dokumentinį filmą. Šį sykį jie pasakos apie Durbės mūšį. Ar tik nesužinosime, kad ir jam vadovavęs Žemaičių kunigaikštis Treniota 1260 metais buvo komandiruotėje Lietuvoje?..
Nebūtų nuostabu, nes ir L. Abraitytės šeštos klasės „Skaitinių“ vadovėlyje apie Saulės mūšį užrašyta dar gražiau: „… ties Šiauliais Lietuvos didysis kunigaikštis (karalius) Mindaugas 1236 m. nugalėjo šiaurinę Ordino atšaką…”.
Tai – Lietuvos valstybės istorijos klastojimas. Jį skatina net Seimas, kurio internetinėje svetainėje L. Abraitytės literatūrinių skaitinių knyga pristatoma kaip teikianti „didelių galimybių pilietiniam sąmoningumui ugdyti“…
Kita vertus, asimiliacija daro savo. Žemaičių vaikai jau pamiršta tai, kas liko iš protėvių kalbos, politikai įstatymais uja tarmes, kalbininkai naikina tautos palikimą keisdami vietovių pavadinimus. Vadinasi, pergalingai tęsiame dabar taip keikiamą tarybiniais metais pradėtą žygį, kurio pergalė turėjo būti įrašas paso tautybės skiltyje „sovetskij narod“…
Eugenijus BUNKA
