Pašaliečio nuomonė
Apie trydą ir kaip ją gydyti
Amerikiečių patarlė sako, kad vyriausybės darbas primena virškinimą. Jeigu skrandyje ir pilve viskas tvarkoje, žmogus nieko nepastebi. Bet jeigu ten nuo nešvarių rankų įsimeta nepageidaujamos bakterijos, prasideda diarėja. Tai – moksliškai. Liaudiškai sakant – tryda.
Prieš keletą metų jau rašiau apie šią ligą. Bet vėl reikia ją prisiminti, nes Seime, Vyriausybėje, Prezidentūroje, savivaldybėse ji ne tik nepraeina, bet vis aštrėja ir tapo chroniška.
Tuo šios dienos komentarą reikėtų baigti, nes viduriavimo pavyzdžių laikraščiuose, radijuje, televizijose – nors vežimu vežk. Ne akli ir kurti esam, matom ir girdim…
Tačiau, kaip Lietuvoje pastaruoju metu itin madinga, mums rūpi tik anas galas bei jo produktas. Prezidentūra jį bando slėpti už mokesčių mokėtojų pinigus suremontuoto tualeto kloakoje. Bet Seimo, Vyriausybės, savivaldybių viduriavimo turinys liejasi ant mūsų galvų nenutrūkstama srove. Vaikštom visi iki ausų apdergti ir jau pripratome prie smarvės.
Juk neskaniai kvepia Prezidento asistentės Boženos Krasovskajos intonacija tariant „Mes tarp savęs išsiaiškinsime…” Skambėjo lyg grasinimas prezidentūros kancleriui Osvaldui Markevičiui. Mat jis pareiškė, kad Prezidento asistentė daugiau kaip du šimtus tūkstančių litų išleido dabar kažkodėl erdve prie Baltosios salės vadinamo tualeto remontui.
Na, intonacija – subjektyvus dalykas. Gal pasigirdo? Bet „tarp savęs išsiaiškinsime” vis dėlto
primena privatų kromelį, už kurio durų verda pašaliečio akiai ir ausiai nepasiekiamas gyvenimas. Apie jį gali žinoti tik pinigus mokantis darbdavys.
Va, čia, anot žemaičių, mūsų akys turėtų būti „stulpe”, o plaukai – „knatuose”. Literatūrine kalba šnekant, turėtume būti labai nustebę. Juk darbdaviai esame mes! Tie patys mokesčių mokėtojai ir rinkėjai, kuriuos vėl „išdūrė” ir parodė didįjį pirštą.
Tarybiniais laikais buvo populiarus anekdotas apie anekdotus. Brežnevas sakė juos labai mėgstąs ir turėjo surinkęs bene porą koncentracijos lagerių.
O juk reikėjo ne lagerius, bet anekdotų mokslinio tyrimo institutą kurti. Mokslinė tautos išminties analizė ir jos pritaikymas praktikoje būtų leidęs ilgai ilgai kurti brandų socializmą…
Dabar socialiniai ir politiniai anekdotai baigėsi. Nes jų autoriai išvažiavo į Izraelį.
Užtat yra komentatoriai internete. Galima neimti domėn tų, kurie rašo „daiktas“ su „gė“ arba „vaidinimas“ su „jot“, bet neteko girdėti, kad kas nors raštingus ir daugiau ar mažiau objektyvius komentarus apie valdžios viduriavimą rinktų, dėliotų į lentynėles, analizuotų, apibendrintų ir siūlytų pritaikyti praktikoje. Visuomenės nuomonės tyrimo bendrovės uždarbiauja ir pataikaudamos užsakovams, todėl jų tyrimų rezultatai neretai nerodo tikrosios padėties, nes yra palankūs pinigus mokantiesiems.
O komentarai internete rodo, kad vis dėlto iš abejingumo dirvos ima kaltis vienas kitas radikalus daigas.
„Gali padėti nebent nuolatinės demonstracijos ir piketai prieš Seimą, kuriuose turėtų susirinkti šimtai tūkstančių žmonių. Lietuvai verkiant reikia lyderio, tik ne tokio kaip Šustauskas, o inteligentiško, drąsaus, sumanaus!“- sako nebenorintis trydos smarvės pakęsti internautas.
Pagautų jį viduriuojantieji – kailį nudirtų. Arba bent apšauktų užsienio (žinoma, Rusijos) agentu. Tačiau Leonidas Donskis sako, kad „Galima kiek nori kalbėti apie išorės jėgų manipuliacijas Lietuvos viešąja erdve ir sąmoningą vandens drumstimą mūsų politikoje, siekiant stabdyti šalies politinės sistemos stabilizaciją ir neleisti sustiprėti jos institucijoms, bet šįkart mes susidūrėme su kažkuo, kas išaugo iš mūsų politinio gyvenimo dirvos“.
Pasirodo, kad ta mūsų politinio gyvenimo dirva užteršta. Kas prie jos prisiliečia, o paskui nenusiplovęs rankų sėda prie stalo raikyti pyragą, suserga diarėja. Ir tuo sunkiau, kuo didesnį pyrago gabalą nori sau nugriebti.
Yra ir kita šios jau epidemijos mastą įgavusios ligos priežastis: nėra kam jos gydyti.
Nepriklausomybės atgimimo aušroje girdėjosi pavojingai vieningo valiavimo užgožtas balsas apie tai, kad Lietuvoje gimusi demokratija kaip mažas vaikelis augdamas sirgs visomis vaikiškomis ligomis. Todėl labai svarbu išsaugoti jas mokančius gydyti gydytojus. Šiandien atrodo, kad negailestingai išskerdėme juos visus ir karštligiškai bandome ieškoti kitų. Iš užjūrio atsigabenti pasirodo nelabai tam darbui tikę, tad dabar ilgesingais šūksniais ieškome jų internete… Ir pageidaujame tokių, kurie sutiktų imtis priverstinio gydymo…
Eugenijus BUNKA
