Pasiskaitymai
Iš ko sudarytas žodis „žiniasklaida“?
Kodėl žiniasklaidos konkurencinėje kovoje labai retai žvanga informacijos priemonių tarpusavio karo kirviai? Todėl, kad po keleto bandymų jų savininkai aiškiai suvokė, jog kritikuojant konkurentą mažėja pasitikėjimas žiniasklaida apskritai ir lazda kitu galu trinkteli pačiam kritikuotojui.
Tai bene pagrindinė išvada, kurią reikia įsisąmoninti klausiant, kodėl žiniasklaidai galioja nerašytas, bet iš piršto laužtas įstatymas visada likti teisiai.
Žiniasklaida panorėjusi į šuns dienas viešojoje erdvėje išdėti gali bet ką. Kas tą patį gali padaryti su žiniasklaida? Niekas.
Todėl reta išimtimi reikia vadinti „Delfi“ išspausdintą ataskaitą apie Žurnalistų etikos inspektoriaus Romo Gudaičio pranešimą Seime. Išvardinęs didžiųjų šalies dienraščių nuodėmes, inspektorius nepasakė nieko naujo. Perfrazuojant senelį Leniną, tai, apie ką seniai šneka skaitytojai, galų gale išplaukė į plačius vandenis.
Gaila, bet, regis, tas paplaukiojimas bus vienkartinis.
Nes didieji šalies žiniasklaidos magnatai ir toliau tvirtins, kad skaitytojas, klausytojas, žiūrovas nori smurto, sekso, paplavų iš aukštuomenės gyvenimo – visko, kas lengvai suvirškinama be smegenų įtampos.
Tačiau iki šiol niekas neskelbė šią vėlgi iš piršto laužtą tiesą įrodančių tyrimų, apklausų rezultatų ar apibendrintų nuomonių.
Vadinasi, didžioji žiniasklaida paprasčiausiai mus mulkina. Jos pavyzdžiu užsikrečia vis daugiau mažesniųjų jos brolių bei seserų, ir žiniasklaida kuo toliau, tuo labiau tampa ne „žinių“ ir „sklaidos“ sudurtiniu žodžiu, o rodo savo tikrąjį, iš „žinias“ ir „klaida“ susuktą snukį.
Užtat yra argumentų įrodyti, kad žiniasklaida mus šeria ne tuo, ko norime.
Vienas iš jų – „Eurovizijos“ konkurso atrankos finalas Lietuvoje. Atstovauti Lietuvai Helsinkyje žmonės išrinko dainą, kurioje nė viena gaida, nė vienas akordas neskambėjo agresyviai, neskatino trūkčioti, krūpčioti ir tūpčioti. Ar tai atsakas į pernykščių konkurso laimėtojų darkymąsi, ar gilesnės analizės reikalaujantis faktas, žiniasklaida apie tai nekalba.
Vilniaus troleibusų parko vairuotojai išreiškė pagarbą savo kolegei pririšę prie veidrodėlių juodus kaspinėlius. Dauguma tai regėjusių žmonių nuščiuvo, slėpė akis šlapioje vietoje, o interneto komentatoriai su retomis, labai retomis išimtimis pritarė šiai šiltai ir jaudinančiai ceremonijai.
Pasirodo, žmonėms tokia priimtina, o didžioji žiniasklaidininkų dalis praėjo pro šalį.
Vadinasi, jų ir jų produkcijos vartotojų keliai – ne lygiagretūs, o palengva skiriasi ir veda kiekvienus sau.
Taip ir bus, kol šiandien mėšlinos, kruvinos, pūliuojančios, seilėtos sensacijos geidžiantys redaktoriai nepradės reikalauti iš savo pavaldinių šiltos, gerą jausmą prišaukiančios žinios… Tol, kol nepradės vadovautis Holivudo taisykle: jei rodai purvą, turi parodyti ir žydinčią pievą…
