Patirtis iš svetur

Jaunas Švedijos ūkininkas nemoka lepintis

Toštonas gyvena nedideliame kaime Švedijoje. Nors vaikinui tik 21–eri, jis jau savarankiškas ūkininkas. Dar nė šešiasdešimties nesulaukęs Toštono tėvas jau vaikšto lazdele pasiramsčiuodamas. Tokia Švedijos ūkininkų, užsiimančių pieno ūkiu, dalia. Nors beveik visi darbai atliekami technika, pienininkų sąnariai palyginti anksti atsisako tarnauti. Gal todėl, kad čia neįprasta samdyti, visus darbus ūkininkas atlieka pats, tik padedant šeimos nariams. Gyvuliai turi būti sotūs, laiku pagirdyti, karvės laiku pamelžtos, o pienas nė kiek nepavėlavus atsidurti šaldytuve. Įpareigoja sutartys su perdirbėjais. Jų negalima sulaužyti nei lauke stichijai siaučiant, nei elektros tiekimui nutrūkus ar Prisikėlimo varpams skambant. Ryždamasis perimti ūkį vidurinysis Anitos ir Stenlio sūnus Toštonas žinojo, kad daug ko teks atsisakyti, sunkiai dirbti, tačiau tai jo neišgąsdino.

Ruošėsi ūkininkauti

Toštonas sakosi fermoje dirbąs nuo septynerių, dar po metų kitų valdęs traktorius, o dabar išmano ir moka dirbti visus darbus. Lygiai, kaip ir jo broliai, vyresnysis Viljamas, kuris nepanoro ūkininkauti ir dirba mieste, bei dar tebekremtantis mokslus jaunesnysis Haroldas. Baigęs pagrindinę mokyklą Toštonas trejus metus mokėsi žemės ūkio mokykloje, iš pradžių bendrų dalykų, vėliau specializavosi pienininkystės srityje. Semdamasis patirties, buvo išvažiavęs padirbėti net į Australiją. To negana. Jaunasis ūkininkas teigia, jog patirtis – didelis dalykas, tačiau žinios dar svarbiau. „Kuo daugiau sužinau, tuo lengviau dirbti, – sako jis. – Trūksta ekonomikos žinių, tad dar žadu mokytis.“ Neseniai Toštonas specialiuose kursuose savaitę mokėsi karvių sėklinimo gudrybių.

Vidutinė ferma

Toštono banda palyginti nedidelė – apie 150 raguočių, iš kurių šiemet 78 melžiamos karvės. Pasak kitų ūkininkų, tokioms fermoms sunku išsilaikyti, perspektyvesnės stambios fermos, kur galvijai nebe dešimtimis, o šimtais skaičiuojami. Deja, plėsti ūkio Toštonas neturi galimybių, trūksta žemės. Ir dabar jos šiek tiek nuomoja. Be abejo, nuomotų ir daugiau, tik kad laisvos žemės ar norinčiųjų ją išnuomoti nė su žiburiu nerasi. Belieka gerinti turimos bandos kokybę.

Svarbu atranka

Naujų veislių gyvulių neperka, per brangu. Toštonas aiškina, kad svarbiausia – atranka. Ir šiuo atveju pagalbos iš pašalės neprašo. Įgudusia akimi ir vadovaudamasis genealogija, kuri labai rūpestingai vedama, nusprendžia, ar veršiukas atiteks mėsininkui, ar taps piendave karve. Kiekvienos karvės kilmę, jos savybes galima atsekti pagal kruopščius kelių dešimtmečių užrašus. Nebėga ūkininkas ieškoti veterinaro ir karvėms apsirgus. Nebent koks ypatingas atvejis. Šiaip „greitoji pagalba“, jei pats nebežino, ką daryti, esąs tėvas ir kaimynas. Pačių išaugintos karvės per metus duoda iki 10 000 litrų 4,1 proc. riebumo pieno. Pagal sutartį ūkininkas per metus turi parduoti 670 tonų pieno. Pagamina apie 700 tonų ir džiaugiasi, jei supirkėjas sutinka nupirkti daugiau nei sutarta. Pieną supirkėjas pasiima pats iš šaldytuvo. Pieno kokybė tikrinama kiekvieną mėnesį. Neduok Dieve, jei kas nors ne taip. Pirkėjas gali nutraukti sutartį, o tada – galas, nes konkurencija didelė, niekas nebeįsileis į rinką prastos reputacijos ūkininko.

Pagalbininkų nesamdo

Vasarą nelengva sutikti Toštoną kaime. Anksti rytais jis fermoje, o dieną – laukuose. Net lyjant jaunasis ūkininkas nepoilsiauja. „Kai negaliu dirbti laukuose, turiu ką veikti fermoje“, – parodo vakcinai skirtų vaistų dėžutę. „Mažiau problemų turėsime, jei saugosime gyvulius nuo ligų, o ne jau sergantiems ieškosime pagalbos“, – paaiškina.

Nesamdo ūkininkai pagalbininkų ir vasarą. Apie naują kombainą, kurį kadaise įsigijo kartu su kaimynu, nė nesvajoja, pirma reikia grąžinti paskolą už traktorių. Į pastebėjimą, kad turtingoje Švedijoje ūkininkai daug ir sunkiai dirba, tačiau pinigais nesišvaisto, Toštonas ramiai atsako, jog tai natūralu. „Nedirbsi – neturėsi. Jei išdrįsai pasiskolinti, perki traktorių ar kitokią techniką, buitis palauks“, – paprastai paaiškina.

Gyvena savarankiškai

Nors Švedijos ūkininkų namai erdvūs, juose nesispausdami užauga keli vaikai, tačiau sulaukę pilnametystės ir pradėję savarankiškai dirbti, jie iš karto palieka tėvų namus. Į pagalbą atskubėjęs Toštono vyriausiasis brolis Viljamas po sunkios dienos ant kombaino laukuose net vakarienės į tėvų namus neužsuka. Toštonas taip pat tik retkarčiais. Tai nereiškia, kad jie blogai sutaria su tėvais. Tiesiog taip įprasta – suaugę vaikai patys rūpinasi savo buitimi. Toštonas gyvena tame pačiame kaimelyje. „Keliuosi šeštą, važiuoju (dviračiu) į fermą. Iki vakaro, kol vėl reikia gyvulius šerti, kitus darbus dirbu. Vakare reikia namus susitvarkyti, vakarienę pasiruošti“, – vardija Toštonas. Vaikinas dar neskuba šeimos kurti, sakosi ir kandidatės į žmonas neturįs. Beje, jaunas vyras neįsivaizduoja žmonos namų šeimininkės, norėtų, kad jo moteris dirbtų samdomą darbą įmonėje ar įstaigoje ir parneštų į namus šiek tiek pinigėlių. Į klausimą, kaip susiras žmoną, kai taip pririštas prie fermos, vaikinas tik susijuokia. „Viskam užtenka laiko vakarais. Žinoma, miego sąskaita. Nesvarbu, kada atsigulu, rytą laiku privalau būti fermoje, karvės neleidžia lepintis“, – pajuokauja.

Nuotr.: Toštonas dar negrąžino paskolos už traktorių, tad apie naują kombainą, nors senasis nuolatos genda, dar nedrįsta svajoti.

Priklauso kooperatyvams

Švedijoje žemės ūkyje naudojama apie 3 mln. ha, arba tik 7,5 proc. bendro šalies ploto. Daugiau kaip 2 ha dydžio ūkių yra 88,4 tūkstančio, vyrauja palyginti nedideli šeimos ūkiai. 2-10 ha ūkiai sudaro 36 proc., 10,1-20 ha – 19,8 proc., 20,1-30 ha – 12 proc., 30,1-50 ha – 13,9 proc., 50,1-100 ha – 12,8 proc., 100,1 ha ir daugiau – tik 5,5 procento. Taigi mūsų kai kurių specialistų tvirtinimai, kad nedideli ūkiai neturi perspektyvos, Švedijos fermeriams būtų nesuprantami. Dauguma fermerių (daugiau kaip 85 proc.) priklauso įvairiems gamybos, žemės ūkio produkcijos perdirbimo ir realizacijos kooperatyvams, kurie savo ruožtu susijungę į Švedijos fermerių federaciją.

Turi balsą

Nors žemės ūkyje dirba tik 3 proc. šalies gyventojų, tačiau jų balsas girdimas ir Rikstage (Seime), ir Vyriausybėje. Ir tuo nereikia stebėtis. Naudodami palyginti nedidelį žemės plotą (gerokai mažesnį nei mes Lietuvoje) Švedijos fermeriai sugeba aprūpinti šalies gyventojus svarbiausiais maisto produktais – duona, bulvėmis, pienu, mėsa, aliejumi, iš dalies vaisiais ir daržovėmis. O maistui Švedijoje skiriama ypač daug dėmesio. Vienas gyventojas per metus vidutiniškai suvartoja 83,6 kg bulvių, 62,7 kg daržovių, 80,2 kg duonos ir kitų grūdų produktų, 89,4 kg vaisių, 69,1 kg mėsos (kiaulienos, jautienos, paukštienos), 27,1 kg žuvies, 16,5 kg sūrio, 187,1 kg pieno ir kt. produktų. Per parą suvartojamo vieno gyventojo maisto energetinė vertė sudaro 2898 kcal.

Įspūdingi derliai

Laukų tręšimui sunaudodami visą organiką ir ribotai mineralines trąšas bei chemikalus pasėlių priežiūrai, fermeriai gauna įspūdingus derlius. Pietinėje Švedijoje vidutinis kviečių derlius didesnis kaip 5 t/ha. Tačiau yra laukų, kuriuose gaunama 10-13 t/ha.

Pragyvenimo lygis

Švedijos žmonės savo gyvenimo lygiu, ko gero, pirmauja Europoje. Štai šeimos biudžetas: pajamų mokestis 30 proc., gyvenamasis būstas, baldai – 23 proc., maistas – 15 proc., laisvalaikis, turistinės kelionės į užsienį – 10 proc., rūbai – 5 proc., kiti poreikiai – 15 procentų. Taigi maistui išleidžiama tik 15 proc. pajamų, ir kuo ši išlaidų dalis mažesnė, tuo aukštesnis žmonių gyvenimo lygis. Sveiko maisto paruošimui skiriama labai daug dėmesio. Švedijoje paplitusi ekologinė žemdirbystė (5,8 proc. dirbamos žemės), todėl nemaža dalis maisto pagaminama iš švarios produkcijos. Tokie maisto produktai yra fasuojami į žalios spalvos pakuotę, ir nors jie 30 proc. brangesni, gyventojai noriai juos perka.

Jadvyga SURPLIENĖ