Patirtis iš svetur

Švedijos kaimiečiai dėl krizės nesigraužia

Gargždiškių šeimos viešnagė didžiojo gamtos virsmo spalvomis nušvitusiuose Švedijos miestuose, miesteliuose, kaimuose bei kiekvienoje sodyboje neapsieina be neramių kalbų apie krizę, jos padarinius, grėsmes, sunkiai nuspėjamus kainų šuolius.

Šviesų žaismai

Nežiūrint krizės grėsmės, pietinė Švedija, į kurią atvažiuojame sutikti Naujųjų metų, švyti kaip ir kasmet. Retas langas be šviečiančių girliandų, retas kiemas, kuriame įvairiomis šviesomis neblizgėtų sodo medžiai, net krūmai. Nė viena mieste, kaime, o tuo labiau sodyboje auganti eglė nelikusi be papuošalų. Tiesa, švedai niekada tamsos nemėgsta. Lempos languose uždegamos kiekvieną vakarą, o dabar tiesiog žėri. Paskutinį gruodžio vakarą važiuojame pažiūrėti naujamečio fejerverko Kalmare. Tai maždaug Klaipėdos dydžio miestas. Fejerverkas iš istorinės pilies rengiamas 18 val. Mat Naujuosius švedai linkę sutikti ne minioje, o su artimaisiais, savo aplinkoje. Taigi automobilių srautas miesto link liudija, kad fejerverko žiūrėti susirinks daug žmonių.

Saugus fejerverkas

Švenčių proga aikštelėse automobilius leidžiama statyti nemokamai (šiaip visos aikštelės mokamos – aut. pastaba). Minia juda viena kryptimi – į aikštę prie pilies. Sustoja būreliais, vaikams iš anksto uždeda ausines. Jokio triukšmo, niekas nemėgina ko nors sprogdinti, o ištraukiamuose buteliukuose – tik gėrimai vaikams.

Fejerverkas prasideda laiku, trunka 20 minučių. Nesibaimindami, jog kas nors pykštels į kaktą ar pakaušį, gėrimės kerinčiu šviesų žaismu. Žmonės šypsosi, ramiai kalbasi tarpusavyje, glaudžia prie savęs išsigandusius mažuosius. Ugnies raiteliams sugrįžus į pilį, pasigirsta plojimai. Minia skirstosi būreliais, tikriausiai dalijasi patirtu įspūdžiu. Ak, tas kalbos barjeras! Šventė prasidėjo, niekas neskuba, kiek vėliau Naujuosius kiekvienas sutiks savo namuose ar svečiuose.

Visos naujienos – „tipse“

Nors Švedijos kaimuose „tipsas“ – griežtai vyrų vakaronė, smalsi „Bangos“ žurnalistė iš „buvusios rusų imperijos“ trumpam priimama. Šventas kaimo vyrų pirmadienio vakaras. Būrelis vyrų patogiai įsitaisę, kiekvieno rankoje – alaus skardinė. Taip kiekvieną ar kas antrą pirmadienio vakarą susėsdavo jų tėvai ir protėviai, taip, tikisi vyrai, rinksis ir jų sūnūs. Per ilgą vakarą kiekvienas išgeria atsineštą skardinę alaus ir kalbasi iki išnaktų. Apie ką, nežino net jų žmonos. Tiesa, jos ir nesmalsauja. Įsileidę jau ne kartą juos kalbinusią žurnalistę iš anapus Baltijos, pajuokaudami „tipsiečiai“ dėsto mintis apie krizę, mielai dalijasi savo bėdomis.

Supirkimo kainos nepalankios

Javų augintojas Stenlis pateikia išraiškingus skaičius. Sąnaudos 1 tonai grūdų užauginti (žemei įdirbti, patręšti, javams nupurkšti nuo kenkėjų ir derliui nuimti) ne mažesnės kaip 1300 kronų (gruodžio pabaigoje buvusiu kursu 1 Lt – 3,18 kronos, tai – 404 Lt). Supirkimo kainos vasarą buvo tik 1200 kronų už toną (374 Lt). Pastaruoju metu kainos nukrito dar 10 proc., sklinda gandai, kad kris dar 15 proc. „Ūkininkai nebeaugins javų, – prognozuoja Stenlis. – Valdžia turi ką nors daryti, kitaip visiems bus blogai.“

Kiaulininkyste užsiimantis Anderšas teigia, jog be grūdų kiltų daug problemų jo ūkiui. „Dabar sąlygos kiaulininkystei palankios, grūdai pinga“, – pripažįsta ūkininkas, taip pat nepatenkintas gyvulių supirkimo kainomis. Aukščiausio įmitimo, 80 kg sveriančią kiaulę ūkininkas priverstas parduoti po 13 kronų (apie 4 Lt ) už kilogramą. Parduotuvėse kiaulienos kilogramas kainuoja 65–69 kronas (20-21,4 Lt).

Sužinome, jog gerai įmitusio jaučio 1 kg kaina – 24 kronos (apie 7,54 Lt). Parduotuvėje jautienos kg – 89–100 kronų (apie 28-31 Lt).

Už 1 litrą parduodamo pieno ūkininkai gauna po 3 kronas (0,94 Lt). Parduotuvėje 1,5 litro pieno pakelis kainuoja 11 kronų (apie 3,4 Lt).

Svogūnų augintojas Pele teigia rudenį svarstęs, kas pigiau – nuimti derlių ar užarti svogūnus dirvoje, nes už 100 kg svogūnų supirkėjai mokėjo po 40 kronų (apie 1,24 Lt).

Mažieji ir didieji pinigai

Peržengęs 50 metų amžių Tubijanas nebeaugina gyvulių, dalį dirvų pavertė pievomis, parduoda šieną. Jo pirkėjai – arklių augintojai. Švedai arklius augina ne vien sportui, bet ir savo malonumui. Jis pasakoja apie vieną muzikos mokytoją, kuri laiko 13 arklių. Jų pašarui atiduoda visą savo atlyginimą, maitinasi iš motinos pensijos, dažnokai neturi pinigų už šieną sumokėti, prašo palaukti. Į klausimą, kam pedagogui arkliai, ūkininkas atsako klausimu: „O kam jums šuo ar katė?“ Visi Tubijano klientai tebelaiko arklius, perka šieną. Pajamos iš jo (mažieji pinigai, kaip sako šeimininkas) skirti šeimai pragyventi, uždirbti pinigai parduodant pieną (didieji pinigai), virtę akcijomis, yra neliečiami.

Nuostoliai iš akcijų

Švedai pinigų kojinėse nelaiko. Dauguma jų, nors turi pasiėmę ir paskolas ūkiams plėsti arba technikai pirkti, bankuose turi didesnį ar mažesnį pluoštą akcijų. Krintant kursui, vyrai skaičiuoja nuostolius, tačiau niekam nė minties nekyla jas parduoti. „Kuo žemiau kursas krinta, tuo greičiau jis pradeda kilti“, – teigia jokio pesimizmo nerodantys vyrai. Lyg dingusius daiktus skaičiuoja patirtus nuostolius. Vienam šie metai kainavo automobilį, kitam – pusę traktoriaus.

Keista, kad nė vienas iš devynių kaimo vyrų nesiskundžia, šypsosi, juokauja, jog tokių pablogėjimų jie jau ne vieną ir ne du patyrė. „Svarbu išgyventi šį laikotarpį. Niekas mūsų iš duobės neištrauks, patys turime pasistengti“, – lyg ir duodamas žurnalistei suprasti, kad laikas palikti vyrus vienus, sako vyriausiasis iš jų Stenlis. Atsisveikiname.

Jadvyga SURPLIENĖ