Patirtis svetur

Blesingės bendruomenės metraštis – nuo XIX amžiaus

Blesingė – nedidelis Švedijos kaimelis Olando saloje. Jo gyventojai tik spėlioja, kada ir kieno iniciatyva buvo įsteigta kaimo bendruomenė, kurios pirmasis protokolas surašytas 1831 m. Nuo to laiko Blesingės bendruomenės nariai renkasi du kartus per metus, aptaria savo kaimo reikalus, susiplanuoja, ką darys, ir nė per žingsnelį nenukrypsta nuo senųjų tradicijų.

Juodosios dėžės lobiai

Ne kartą lankęsi Blesingėje apie dėžę, kurioje laikomi seni bei dabartiniai bendruomenės dokumentai ir pinigai, buvome girdėję, tačiau išvydome ją tik per šį tarpukalėdį. Mat šiais metais ją saugojo mūsų bičiulio Tubijano šeima. Ne tik dėžę saugojo, bet per metus turėjo įvykdyti net septynis bendruomenės įpareigojimų punktus.

Pirmiausia susipažinome su kaimo žemių brėžiniais. Pirmojo iš jų data – 1600 metai. Sunku jame ką nors įskaityti, tačiau bendruomenės nariai nedvejodami parodys, kur kas. 1855 metais šalyje vyko žemės reforma. Pasak šeimininko, iki tol tikslios gyventojų valdomos žemės apskaitos nebuvo, tad kiekvienas stengėsi nusukti duoklę karaliaus iždui. Reforma visą žemę padalijo rėžiais. Nuo tada sklypų ribos nesikeičia, tik auga aplink juos akmeninės tvoros, mat ūkininkai kasmet nurenka iš žemės kylančius akmenis ir krauna juos ant savo sklypų ribų. Kiekvienas kaimelio ūkininkas turi daugiau ar mažiau dirbamos žemės rėžių, kartais net keliais kilometrais vienas nuo kito nutolusių, ir miško. Kiekvienam, turinčiam saloje žemės, proporcingai jos dydžiui, priklauso ir pajūrio ruožas. Vieni, kaip paaiškino pasakotojas, turi nuo keliolikos iki keliasdešimt metrų, kiti – tik vietą atsistoti pažvejoti. Jei pajūrio neturi, privalai nuomotis ir žvejybos vietą. Kaimas turi ir bendros žemės. Sklypą, kuriame gero molio klodai, išnuomoja ūkininkams. Pajamos – bendruomenės reikalams. Be to, bendruomenei priklauso nedidelis sklypas prie vėjo malūno, kurį bendruomenė savo jėgomis restauravo. Ir kalvelė su vikingų kapais. Bendruomenės žmonės prižiūri jų istoriją menančias vietas.

Olando saloje nemažus žemių plotus turi ir pats karalius. Čia yra jo vasaros rezidencija, o savo žemėse karalius medžioja.

Pageltusiuose ir išblukusiuose žemėlapiuose sunkiai įskaitomos sklypų savininkų pavardės, tačiau namų šeimininkas apie kiekvieną šį tą gali pasakyti. Kai kurių ainiai, tarp jų ir mus svetingai priimantis Tubijanas, šimtametėse sodybose tebegyvena iki šiol. Dėžėje sudėti įvairūs čekiai, kitokie atsiskaitymo dokumentai. Dar vienas jos lobis – paprasti sąsiuviniai, kuriuose nuo 1831 m. rašomi bendruomenės susirinkimų protokolai. Nenutrūko jie nei karo, nei pokario metais. Teberašomi iki šiol.

Pasak Tubijano, bendruomenė turi ir 1400 metų žemėlapį bei dar daugiau dokumentų, tačiau jie saugomi kitur, nes netelpa į dėžę. Dideliame neužklijuotame voke – bendruomenės lėšos.

Jaučia pareigą

Seniausiai surašyto protokolo data – 1831 m gruodis. Jį pasirašė 17 šeimų galvos. Tiek tada kaime buvo ūkininkų. Laimei, turime net tris vertėjas, tad šiek tiek susipažįstame su dokumentų turiniu. Kaimas aptaria savo reikalus, tariasi, kaip sėkmingiau parduoti derlių. Po kiekvieno susirinkimo suskaičiuojamos ir protokole įrašomos bendruomenės pajamos bei išlaidos. Per beveik du šimtmečius apskaita nė per nago juodymą nepasikeitė.

Užtat gyvenimas kaime neatpažįstamai pasikeitė. Apie 1950-uosius metus šalyje pradėjo stipriai vystytis pramonė. Augantiems miestams reikėjo darbo jėgos. Valstybė ūkininkams skyrė didžiules kompensacijas žemės ūkio technikai įsigyti, kad atsilaisvinę nuo ūkio darbų jų šeimų nariai galėtų dirbti pramonės įmonėse. „Apie 1960 metus nebeliko arklių, visus darbus ūkininkai dirbo traktoriais, – pasakoja ūkininkas. – Dabar jie vėl sugrįžta, bet jau ne kaip darbo jėga, o kaip pomėgis.“

Nors kaimas auga, bendruomenės narių mažėja. Pasirodo, jog sodybas nusiperkančių ir senus namus perstatančių gyventojų į bendruomenę nepriima. Mat daugelis iš jų gyvena kaime tik vasaromis, visi dirba miestuose. Nors senųjų bendruomenės ainių ne kažin kiek likę, jie rūpinasi viso kaimo reikalais. Praėjusių metų protokole Tubijanas įpareigotas pasirūpinti, kad būtų įrengta pralaida ir sutvarkytas kelias. Klausiame, kodėl tik keletas bendruomenės narių rūpinasi objektais, kuriais naudojasi visas kaimas. Žmogus ne iš karto supranta klausimą. Jam dėl to klausimų nekyla. „Mes jaučiamės atsakingi už savo kaimą“, – galų gale paaiškina. „O jei kada nors nė vieno jūsų nebebus?“ – vėl kamuojame nauju klausimu. „To neįsivaizduoju. Tikiu, jog ateity visa tai darys mano sūnus“, – atsako.

Saugo papročius

Pavasarį į susirinkimus ateina vieni vyrai. Aptaria reikalus. Protokolą rašo ir įpareigojimus vykdo ūkininkas, kurio kieme juodoji dėžė. Prieš Kalėdas į susirinkimus susirenka šeimos. Kiekvieno ūkininko namuose – kambarys, kuriame sudėti seni baldai, įvairiausios relikvijos, protėvių nuotraukos. Be reikalo į jį niekas nevaikšto. Plačiai durys atveriamos bendruomenės nariams. Šeimininkams prieš tai tenka paprakaituoti – stalas turi lūžti nuo įvairiausių valgių. Keletą metų lankydamasi tokiuose susiėjimuose ir žinodama, kad jai taip pat reikės priimti svečius, lietuvė Tubijano žmona sakosi užsirašinėjusi, kokie valgiai buvo ruošiami. Šiemet su dukromis pasistengė ir ji. „Būtinai turi būti daug valgių – toks paprotys. Anksčiau ūkininkai skersdavo kiaulę, šeimininkės gamindavo įvairiausius patiekalus, žvejai patiekdavo žuvies. Dabar viską perkame, bet paruošti taip pat reikia“, – pasididžiuodamas savo šeimininke, ūkininkas pasakoja, kas buvo patiekta. Svarbiausia buvo pagaminti visi tradiciniai patiekalai, net savotiški mažučiai cepelinai. Likučių ragavome, kiek kitokio skonio nei mūsiškiai. Vakaras nuo šaltų užkandžių iki kavos tęsiasi ilgai. Aptariami metų rezultatai, šeimininkas sakosi atsiskaitęs bendruomenei, kaip sekėsi vykdyti įpareigojimus, paaiškinęs, kodėl kai kurių nepadarė. Per tą laiką išgeriamos trys mažutės taurelės alkoholio: pirmoji – susėdus už stalo, antroji, kai patiekiami karšti patiekalai, trečioji – prie kavos. Žinoma, jei kas pageidauja.

Kaime ir daugiau susiėjimų, įvairių švenčių. Nesigirsime, ne viską sužinojome. Ne bėda, tikimės dar apsilankyti jaukioje sodyboje Baltijos saloje, Blesingės kaime, į kurį iš žemyno važiuojame net 7 km ilgio tiltu.

Jadvyga SURPLIENĖ